Birželio 6 diena.Vakaras

Eidama link traukinių stoties Polina bandė prisiminti seniai girdėtus, bet be galo svarbius žodžius, tačiau, kad ir kaip stengėsi negalėjo atsiminti senelės ištartų žodžių, prisiminė tik nuotrupas.. „... kažkodėl išdžiuvo jūros...tu vėl viena...būk tokia, kokia esi...vėl viena...nebijok...ir širdis sužeista...išlikt savim...patikėk...surasi jį...savim...kad ir ką sakys kiti...akyse...kai išvysi...akyse...pražys...jausmai...kantri...išlik...“.
Polina atsiduso, tada nedvejodama įlipo į traukinį. Ji tiki, kad kas kart, kai kas nors sudaužo jai širdį ji turi išvykti kitur. Keista nuomonė, tačiau, ji tvirtai jos laikosi, tai lyg jos gyvenimo strategija ar teorija. Ji ieško to stebuklingo žmogaus, kurio akyse pražys jausmai jai. Na, ji dažnai klysta, tada jos pačios jausmai pražysta ir jos širdis būna netikėtai sužeista... Bet ji nenusivilia, tiesiog kelias valandas paašaroja prie kavos puodelio, o tada nusipirkusi bilietą kur nors keliauja.
Polina neturi istorijos. Žinoma tik, kad ji iki šešiolikos metų gyveno kartu su senelė, o kai jai buvo septyniolika senelė mirė. Polina  niekada nieko daugiau apie save nepasakoja, tačiau nuo senelės mirties ji ieško to žmogaus - kurio akyse pražys jausmai. Na, bet man nesvarbi jos praeitis, mane domina jos dabartis. O dabar ji sėdi traukinyje priglaudusi galvą prie šalto stiklo ir ramiai užmerkia akis tvirtai žinodama, kad ryte bus hieroglifų šalyje.

Birželio 7 diena.Vakaras

Tajus kaip ir kiekvieną vakarą sėdėjo prie savo mėgstamo medžio, žiūrėjo į netoliese esančią upę, o jo rankos švelniai laikydamos pieštuką ant rausvo popieriaus raižė įmantrias linijas. Jis buvo talentingas dailininkas. Jaunas, tačiau koks skirtumas koks tavo amžius, kai esi genijus?
Tuo metu, kai Tajus piešė Polina mėgavosi savo pirmu vakaru hieroglifų šalyje. Ir žinoma, kaip ir visose pasakose Polina buvo tame pačiame parke, kaip ir Tajus. Ji lėtai ir grakščiai žingsniavo akmenimis grįstu takeliu, staiga sustojo ir apsidairė netoliese pastebėjusi vienišą dailininką ji drąsiai ėmė eiti link jo. Tajus akimirkai pakėlė akis ir pamatė tiesiai link jo einančią balta suknele apsirengusia merginą, jis sutriko, tačiau žvilgsnio neatitraukė. Polina priėjo prie jo, sustojo keliais žingsniais toliau ir įdėmiai pažiūrėjo į jo žalias akis. Tą akimirką vėjas švelniai papūtė ir medžio žiedai aplink Poliną pradėjo šokti savo žaismingą ir jausmingą šokį, o Tajaus rausvas popieriaus lapas nuskriejo tolyn... Praėjus kelioms sekundėms Polina nervingai šyptelėjo, o Tajaus akyse pražydo jausmai. Ji jį surado.

Rugpjūčio 21 diena.Vakaras

Polina ruošė Tajui vakarienę kas kelias sekundes vis žvilgtelėdavo į jį. Tajus sėdėjo prie lango ir žaliais dažais tapė netoliese esantį medį. Polina atsiduso, bet bandydama būti kantri vėl susitelkė į maisto gamybą. Po pusvalandžio Tajus baigė tapyti, o Polina ant stalo dėliojo indus. Tajus padėjo teptuką ir stebėjo Poliną nejučia šyptelėjo, prisiminė ją jų pažinties dieną, šypsena tapo be galo švelni, po kelių minučių jis atsistojo ir nuėjo ragauti jos naujo europietiško patiekalo. Ji buvo puiki kulinarė, tačiau Tajus ją mylėjo ne todėl, jis mylėjo savo baltąjį angelą. Keista, bet Polina visada rengdavosi baltai – nuo pat pirmos jų pažinties dienos... Ne, bet aš ne apie tai. Svarbiausia buvo tai, kad jie vienas kitą mylėjo, nepaprastai mylėjo -  jų akyse žydėjo patys tyriausi ir tikriausi jausmai. Jie buvo laimingi, jauni, gražūs ir talentingi. Turėjo savo kalnų trobelę ir buvo ne tik puiki pora, bet ir graži šeima.. Jų gyvenimas buvo gražus, kaip pasaka. Pasaka hieroglifų šalyje.

Rugsėjo 13 diena.Rytas

Tajus susimastęs sėdėjo verandoje vis prisimindamas paskutines penkiolika minučių, kai Polina dar buvo šalia, kai Polina dar buvo jo baltasis angelas. Jis susiraukė ir prisiminė septynis jos paminėtus skirtumus:
1. Ji rengėsi baltai, o jis žaliai.
2. Ji miego vienspalvę patalynę, o jis taškuotą.
3. Ji mėgo kavą, o jis arbatą.
4. Ji gimė raidžių, o jis hieroglifų šalyje.
5. Ji neturėjo ryškaus talento, o jis buvo dailininkas.
6. Ji mėgo simfoninį orkestrą, o jis kamerinį.
O paskutinis ir Tajaus nuomonė pats kvailiausias:
7.  Polinos akyse jausmai nuvyto, o Tajaus ne.
Tajus skaudžiai prisimerkė ir susiraukė negalėdamas patikėti, kad ji paliko jų kalnus, jų medžius, jų akmenis, jų pasaulį, jų jausmus. Nejau ji tikrai padalino jų gyvenimą per pus?

Sausio 24 diena.Vakaras

Tajus padėjo tušą ir plunksną ant komodos, tada paskutinį kartą įdėmiai pažvelgė į savo darbą. Kalnų namelis, medžiai, akmenys, baltas ir lygus pasaulis, žalias ir taškuotas pasaulis ir žinoma keli Polinos mėgstami hieroglifai. Kadangi darbas pabaigtas Tajus ramus eina miegoti, kaip ir kiekvieną naktį sapnuoti paslaptingas rudas akis ir dailias juodas garbanas.

Sausio 25 diena.Rytas

Tajus žvalus įsidėjo vakarykštį darbą į aplanką ir pasiėmęs krepšį išėjo į lauką, užrakino duris, šyptelėjo tyliems kalnams ir pasuko miesto link. Žinoma, jis žino, kad už dvidešimt minučių jam reikės spręsti kairės ar dešinės džinsų kišenės bilietą panaudoti: traukti namo ar ieškoti savo angelo?

Tuo metu rudos akys plačiai atsimerkė ir pasistengė įsiminti ką tik sapnuotas žalias akis ir nepaklusnias šviesių plaukų sruogas. Polina puikiai žinojo, kad turi lygiai dvidešimt minučių nuspręsti ką daryti: traukti atgal pas žaliaakį ar keliauti į barškančių apyrankių šalį?