Ar norite, aš jums paseksiu pasaką, o gal istoriją, o galbūt ir neseksiu, tiesiog atverskime laiko knygą atgal ir nukeliaukime į tolimą Paryžių, kurio gatvėse siautėjo tokios pat pūgos, kaip ir šiąnakt mūsų mieste, o šaltis dabino langus baltais medžių sodais, besiskleidžiančiais gėlių žiedais ir paslaptingais burtažodžiais, kuriuos perskaityti mokėjo tik laumės. Ar tais laikais jų buvo? Manau, kad taip. Ir jos kartas nuo karto pasirodydavo žmonėms, paslapčia krėsdavo išdaigas arba tiesiog... Na, nesvarbu, juk istorija ne apie tai, o apie tapytoją, vardu Gogenas, ant kurio namo langų šaltis tą žiemą piešė itin įmantrius raštus, o jis tuo metu tapė moteris.
      Iš jo paveikslų žvelgė besišypsančios damos, vėpsojo keistuolės mėlynais veidais, laužė žvilgsnius arogantiškos pasipūtėlės ir apskritai nenusakomos lyties būtybės, kurių portretais buvo sausakimšai užgrūsta ne tik seno namo palėpė, bet ir visi kampai. Gogenas buvo įsimylėjęs jas visas iki vienos, ir kiekvieną – savaip.
     Tą vakarą ant jo molberto kankinosi naujos damos veidas ir pusantros rankos, kai už lango pasigirdo krebždesys. Tapytojas jau senokai pastebėjo kas naktį jo lango kamputyje atitirpstant mažą lopinėlį, bet nekreipdavo dėmesio, ir tik šį kartą pasidarė smalsu – kas gi jį stebi? Lėtai, lyg tarp kitko, jis nužingsniavo per kambarį ir staiga pravėrė laukujas duris. Prie lango pasistiebusi stovėjo maža mergaitė su ilgomis juodomis garbanomis ir trumpais kailinukais. Pamačiusi Gogeną, ji krūptelėjo, bet tuoj pat sunėrė už nugaros rankas ir išdidžiai pažvelgė jam į akis.
  – Ką tu čia veiki? – paklausė jis.
  – Ar aš?
  – Na taip. Ar tai tu mane stebi kas vakarą?
  – Galbūt...
     Keista, tačiau ji nenubėgo į šalį, kaip nubėgdavo kiemo padaužos, smalsavę po langais, ar mėtę sniego gniūžtes, o spoksojo į Gogeną savo didelėmis rudomis akimis.
  – Gal nori užeiti į vidų ir sušilti? Juk tikriausiai seniai čia stypsai?
     Mažoji nenaudėlė apsižvalgė ir, netarusi nė žodžio, įtipeno vidun.
  – Sėsk prie židinio ir šildykis, būsi mano viešnia. Ir kas tave išvarė iš namų tokį vėlų vakarą?
  – Mes visuomet išeiname pasivaikščioti naktimis.
  – Jūs? Ir kas gi jūs tokios?
  – Laumės.
     Gogenas nusišypsojo, o mažoji fantazuotoja, pasišildžiusi delnukus prie ugnies, iš lėto pradėjo vaikščioti po kambarį, stabtelėdama prie kiekvieno paveikslo, kartais pakreipdama galvą. Staiga atsisuko ir paklausė:
  – Kas jos tokios?
  – Ar šitos? – mostelėjo tapytojas ranka paveikslų pusėn ir nusijuokė. – Moterys. Ar nepanašu? Mano sutiktos moterys, kurios išliko tik paveiksluose.
  – Tiek daug? – nusistebėjo smalsuolė.
  – O tu neprasta žinovė.Gal ir daug, bet nepatikėsi – aš jas visas buvau įsimylėjęs.
  – Visas? O kas yra meilė? – primerkusi savo dideles rudas akis paklausė mažoji viešnia.
  – Mmm... meilė? Tu dar per maža suprasti.
  – Per maža? Bet man labai smalsu...
  – Na gerai. Tarkim, meilė – tai jausmas,  kai tave įtraukia sūkurys, o iš jo ištrūkus, reikia laiko, kad atsigautum.
     Mažoji šyptelėjo ir toliau vaikštinėjo po kambarį.
  – Jei nori, gali pabūti.O aš tuo metu turiu išraityti šiai poniai rankas, kad galėtų su kitomis glėbesčiuotis kampe.
     Gogenas toliau tapė ir nepastebėjo kada jo viešnia dingo.
     „Keista mergaitė“ – pagalvojo jis. Jos vaikiškame veide spindėjo dvi didelės išmintingos akys, bet tuo pačiu kažkokios paslaptingai užburiančios, o juodos garbanos valiūkiškai krito ant smulkučių pečių.
  – Laumė... – pusbalsiu nusikvatojo Gogenas.
     Kitą vakarą mažoji fantazuotoja vėl pasirodė, tik jau nesislapstė už lango, o drąsiai pasibeldė į duris.
  – Ar galiu užeiti?
  – Žinoma,  žinoma,  juk tu mano viešnia ir gali ateiti kada tik panorėjus.
     Ir ji ateidavo kas vakarą, šildydavosi prie židinio, čiauškėdavo laumiškas istorijas, o kartais tylėdavo ir ilgesingu žvilgsniu stebėdavo tapytojo rankas, kurios teptuku  išvedžiodavo keistus siluetus ir margindavo juos įvairiausiomis spalvomis.
     Gogenas priprato prie savo mažosios draugės ir laukdavo jos. O ji kaskart atsinešdavo vis naujų istorijų arba nieko, tiesiog būdavo kartu.
  – Ši labai negraži. Ar ir ją buvai įsimylėjęs? – klausinėdavo ji.
  – Taip. Kiekvienas žmogus yra gražus, tik kartais mes neįžvelgiame to grožio. Kas vienam atrodo pasibaisėtina – kitam tampa nenusakoma grožybe, – bandydavo aiškinti smalsuolei.
     Gogenas jau seniai norėjo nutapyti mažosios mergaitės portretą ir vieną dieną pagautas įkvėpimo jis tai padarė. Su nekantrumu laukė vakaro ir  savo viešnios, norėdamas ją pradžiuginti, bet... ji neatėjo.
     „Gal neišleido iš namų, o gal kas atsitiko?“ – svarstė jis. Bet mažoji nepasirodė ir kitą vakarą, ir dar sekantį. Gogenas nežinojo, kur jos ieškoti: jis nuliūdęs klaidžiojo gatvėmis, pribėgdavo prie kiekvienos juodaplaukės mergaitės, bet vis būdavo ne ta – ne jo laumė...
     Galop jis nebesitikėjo ją surasiąs, tik laukė prie lango vakarais, o jo žvilgsnis ištirpo stikle į mažą lopinėlį. Ar tai buvo meilė? Ar anapus lango jau užšąlęs lopinėlis irgi buvo meilė? Tokio jausmo Gogenas dar nebuvo patyręs. Nejau mažoji draugė tikrai buvo laumė ir, įsimylėjusi žmogų, pradingo? O gal, pamačiusi savo portretą, pabijojo atsidurti kampe šalia kitų nutapytų moterų, kurias Gogenas tarėsi mylįs? Galbūt...
     To niekas nesužinojo ir laumės portreto iki šiol niekas nematė. Gal Gogenas galop jį sudegino, kad mažoji laumė pas jį sugrįžtų? Juk pamiršt jos tapytojas taip ir neįstengė…
     Tuo mano kelionė ir baigiasi. O kokia pasakos pabaiga – spręskite patys. Bet juk visos pasakos baigiasi laimingai, jei tik jos būna tikros pasakos. O meilė moka laukti, ir visada randa kelią, kad sugrįžtų, žinoma, jei ta meilė būna tikra...