Keturiasdešimt dienų po tavo mirties
Pražys vyšnia, po kuria mylėjom

    Balto žiedo iliuzija sugrąžins tavo esybę
    ji žadins mane ir vilios, glamonės
    pakilsiu virš medžių
    nebematysiu musių

Nebebus man laiko, vakaro, nakties
Teprisiminsiu, kaip gyvent mokėjom

    Kvepės tavo balso intonacijos stiprybe
    nurims pasaulis, viskas susilies
    nebeištarsiu žodžių
    tikrovės kontūru tebūsiu

Kauliukas vyšnios - tai atomazga vilties
Išeisiu taip, kaip kartais dviese ėjom