man tuoj ims drebėti rankos,
jei jomis nemosiu kaip sparnais,
jei nepakilsiu.
Liks mano baltos plunksnos tik rašymui...
Pirmas mostas visada sunkiausias.
Taigi bijau pabandyti,
nes be tavęs – tiek akmenų mano delnuose.
O tu pats sunkiausias iš jų,
Prometėjau.
Gaila, kad Ikaras nepažinojo gulbių.
Būtų išmokęs jas beatodairiško troškimo
Gyventi.
Man kažkas pasakojo, kad net visko bijodami,
būna,žmonės išmoksta vaidinti drąsą.
Ir vis tiek
Tu užsidarai savo mažame kambarėlyje
Ir bijai tūkstantį kartų labiau už taip šnekančius.
Iš tamsos
Iš nakties
Kyla sniegas
Virš visų pasaulio Jeruzalių.
Mirtis man sako – aš tavęs nepažįstu.
Todėl kiekvieną dieną švenčiame savo buvimu.
vakarais
skaitau knygas apie Karą.
Ten vyrai liūdni, o jų moterys tokios beviltiškai kerinčios...
Vyrams išėjus su patrankomis, moterys taps dar gražesnės.
Jų niekas nebefotografuos, tai bus per brangu,
bet jų vyrų galvose jos ir liks fėjos.
O pačios, kas dieną prabusdamos su šypsena,
nors šiltuose pataluose radusios tik ilgesį,
jos puošis ir susisuks plaukus taip, lyg JIS
bet kurią akimirką galėtų grįžti.
Dienoms tolstant, moterys darysis vis gražesnės -
savo skausmingu laukimu pasipuošusios
širdies spurdesį gėlėmis susikaišios į kasas.
Nelauks jos kazokų.
Ir karo pabaigos nelauks.
Tik dar nors kartą, tik sapne...
Neatplėš jos virpančių akių nuo ugninių padangių.
Jų Ikarai kris pirmu sniegu į žemę,
O jos kas rytą eis į fabrikus konstruoti naujų
Geležinių paukščių.
Vienu įkvėpimu neįmanoma laimėti visų gyvenimo mūšių.
Viena tyla
kartais skirtingai tyli:
Tu akimis sakai – grįšiu.
Aš net nenorėdama meluoju – tikiu.
Tegul taip ir lieka.