Vakaruosi Meilūnų mišką medžių viršūnes jau kutena saulas pažustis, a par dienų nusdirbi kaima žmones lungviau atsdūsą i, susėdi pri sava namų kas didesniam, kas mažesniam pulkeli, aptarinėje denos padarytų procį i iš palungva riktavoja rytdenas darbus. Keliu, katras ėja par Lukines kaimu, da pralėkdava vienu kitu mašinu, paskum savy palikdamu žvyrkelia dulkių debesus i kaima žmunių nepastenkinimu.
- Kadu gi padaris tų aksfaltų i neberaiks mum tuos dulkis ryt? Nebemuožnu būt, aš tuoj koki ligu unsvarysiu par tuos dulkis, - popilne Onu, kaima krautuves pardavėji, negalėja suturėt sava piktumą. - Niekam mes či nerūpim, par cielus dienus dulkis ryjim, bu tos mašinas, pačias gi matat, duodu i duodu - pirmyn atgal, pirmyn atgal - kiek gi tos brutstvas papuolu un mum, ali, kam gi bėdu? Valdžiai kad tik mašnas pilnas būt i kvit.
- Sveiku, Lengerdien, kur dabar unt nakčios laki? - priešais Onu sėdinčias Janes garsi kalbu priverte kaiminku, katroj gyvenu kitoj pus kelia, stabtelt i atsgręžt. - Aikš činai, pasedėk, paskalbėsim.
Užkalbintu muteriške, matyt, nelabai skubėje un namus, bu iš kartą pasuke susiedkų pulkelia pusin i pritupe pri Viktorijas.
- Ti kų tu, Vikce, tam ūkvedžim šindi prikalbėjai, kad jis manį pri karvių sustabdis vis kamantavoje - „Ko toj Vikce užpykus, ko toj Vikce vis nepetenkintu?“ - Lengerdienes balsi muožnu buva išgirst i susrūpinimus, i paprastus bobiškus cekavumus.
- Poni Dievi, susmilėk, nieka tokia bloga nekalbėjau, ale tik un dedų pabedavojau, kad par tuos pijokus i mum, bobam, daugiau uždirbt nemuožnu. Galėtume pu pinkioliku, šešioliku vežimų šieną prikraut i klaiman suvežt, pats darbymetis un lauką, ali - kur tau, brace moi, prisgers pu petų i vuliojasi pri stirtas, nebedirbu rupūžes, a mes - stovim. Kai raiki pinigai gaut - vadegoj bundela, nieka gera nebeišeinu, chuoc i labai nurėtum. Tu i pasakiau ūkvedžim, nusboda tilėt jau.
- Nu i teisybi toj Viktoriji kalbu, visi dedai geri - laku, kai šunys, i tas pats ūkvedys ne švintus, par many krautuvej dažnus svetys - ti buteliuku vyną, ti arielkas makarkiuku jamu, a paskum visus raudonus, kaip burokus, un sava emkes pu laukus laksta, matat, darbu dirbu. Prisplos kadu, minavosit mana žodi, - sturula Onu neslape sava piktuma, bu i jos diedus turėje ne menkesnį ukvatų un arielkas.
- Kų tu, Onu, či pliurpi? Dieva bijotum. Kaip tava tas storus ležuvis i vartas toj burnoj? Aik sekmadeni un išpažinties. Ali, loji i netingi, - nugirdis bobų kalbus, stabtelėja Untanus nebagalėja susturėt, neišsakis sava teisybes. - Ku či kalbi, kiba darbą namie neturi?
- Neturiu, ne teip, kaip un tavy - darbų krūvas, - Onu buva stačioke i nikados nenuslaisdava niekam, bu, dirbdamu krautuvėj, buva išsimukinus vajevotis su dedais.
-Jei neturi, ti aik su vištam tupt, seniai jos tavy jau lauki. Pamyslik tiktai - dedai geri i par juos gybenima bobam nėr! - Untanus jau bande un rimta pykt. Pats jis būva linksmus vyrus, dirba i lauka darbus, i pri statybų, gerus runkus turėje, ali čierkas , kaip i visi kaima dedai, nikados nepralaisdava - megėjis būva i išgert, i pri kumpanijas pabūt, i pašposit. - Sava Balundį dabok, bu tas igi ne prastesnis už mum.
- Bobas, bobas, un, Jakučiūnene ainu. Šindi iš ryta, kai vandenia šulnin ajau, buvau jų sustikus, ti gyresi, kad Vladzku sūną jau turi. A pati toki patenkintu - babulku, matai, pasdare, - šūktelėja visų tų laikų tylėjus Jane, katroj gyvenu netoli Lengerdienes untroj kelia pusej. Toj naujove būva toki nelauktu, kad priverte visus užbaigt tų balaganu i atsgrįžt ton pusin, un katrų buva nukreiptus sanarių ligos išreiptus Janes pirštus. Šliobedru - teip Jani visam kaimi vadina i seni, i jauni, i vaikai, a kuol teip - niekus gerai i nesusgaude. Gal del jos linksmuma i smarkuma, gal del didelių vyriškų kojų, del katrų jinai sava ajimu paversdava garsiu šlepsėjimu, a gal del to, kad su dedais nebrokidava i čierku maktelt, dainu užtraukt.
- Ei, Untanai, pamonik jų činai, tegum ateinu, pakabėsim - naujoves cekavu išgirst, - smalsuma ugnelas jau žaižarava Viktorijas akysi.
- Labus, kaiminku, kur teip laki, da nugriūsi, nosi nusbalnosi, - Untana neraikėja untru rozu prašyt, bu i pačiam smalsumus seilu jau varvina. Jisai mostelėja runku i dadėja:- Aikš činai, vakarus da ilgus, bobas, va, susrinki, tik visokis baikus rieči, aikš, aikš, i tu su mum pabūk biški.
- Sveikus, Untanai, seniai matytus, - smagiai atšovė užkalbintu Jakučiūniene, - cha, matau kiek bobų alink tavy sulake, bagotus tu šindi, gal katrų jau pasrinkai, ženatbę nusmata gal - balią teip noris, - i nusijuke pilnu gerklu, bu geru jos nuotaiku liejas par šonus.
Untanus, nors i būva linksma būda kaima diedus i mergų dėmesia jam nikadu netrūka, ali lig daba da būva neženotus, nors ne vienų mergų pu vakaruškų lidėje, ne vienų buteliukų jų tevais išgėris buva, ale... „Ku padarysi, jei teip jau Dieva suriktavotu,“ - teip Untanus atsakydava visiem, katrie nurėje pascekavit jo gyvenimu. I daba, kaip jau buva pratis, tų Jakučiūnenes pašaipėlu pralaide pru ausis, nieka neatsake, bu labai jau rupėja, kad jinai nenulėktų un namus, a prisdėtu pri jų.
- Jakučiūnen, nešk buteliuku, girdėjam girdėjam, kad babulku pasdarei, - tiesiai šviesiai mestelėja Onu i net apslaiže, bu teipogis retsykiais nebrokije čiupt.
- Nu jo, pasdariau jau, Dievus dave, mana Vladze sūna turi. Šindi iš ryta paskambina Vingys kantorun i atrapurtava, - Jakučiūnene net un suola neprisėsdamu kalbėja, gal gi nurėja, kad visus pulkelis susiedų geriau jų girdėtu. Būdamu didela visukios vaidybas, visukiu baiku megėja, laimingu babute Vingiu sava žentu vadina, bu ano vardus buva Jonus.
- Ti graitai un atlunkų lėksi Ukmergėn, tik lauktuvem nepasiskūpink, bu kaip ne kaip - pirmus anūkus, sarmatas ni sau, ni mum visom prieš Vladzku nepadaryk, - Vikce vis tempe už ležuve Jakučiūneni, kad toj tik kalbėtu.
- Kū tu či rieti, Viktėčka, mat, sava anūkum kukios drapanėlas nenuvešiu. Apspirksiu do valeij i buteliuku da unsmesiu - Vladzei gal i nemuožnu da, ali mum su Vingiu susgadis. Kiaulu neseniai pardaviau, ti, va, piniga yr, i darmavi, ti ko či nepabaliavot, - Jakučiūnene kalbėja kaip pu debesus lakste, rodes, kad šindi viskų padaryt jinai galėtu. A del darmavų pinigų nieks labai i nesicekavija, bu visus kaimus žinoje, kad jinai, pri ūkia kiaulam būdamu, sau visados paršioku užsiauginu, gal da i ne vienu.
- I kukį gi vardu dave? - pu ilgesnia tylėjima užklause Šliobedru.
- Dievi tu mana, pala, ti kuksai tas vardus daba? Vingys sake, ali, va, toj mana galvu - niekam tikus, - Jakučiūnene net prisėda un zuslana. Sedėje kaip sustingus - ani krust, mates, kad galvoji, labai jai rūpi prismint tas anūka vardus.
- Ti gal da neturi išrinkis, gal mergiotes lauke, a ne bernioka? - suabejoja Viktorija.
- Turi, kaip neturės, - pyktelėja naujai iškeptu babulku, - Vingys gi sake, ali kad, va, senu puzdru pasdariau, galvoj niekus nebeslaika. Ali koksai gi tas vardus? - Jakučiūnene net galvų rankam suspaude, visu nurauda - gal nu skausma, a, gal, nu sarmatas prieš susiedus. - Kad jį kur galus, tų vardu, un ležuve gala, ali... Keistus tuksai, su žemem, su arimu susijis... A, ataminiau, Vagasus... - akimirkai jos raukšlėtu veidu pralake šypsenėla, ali grait i vėl apsniauke, - neee, ne, ne Vagasus, ne...
- Ali i vardai daba un svieta - ni puc, ni dai, visokias džiujetas, rožes, visukie sauliai, liežuvis muožnu nuslaužt. Seniau ti būva vardai - Untanus, Jonus, Jadvygu - i paprastu atsmint, i nesunku žmogum pasakyt, a daba... - Onu nepatenkintu vis burbuliava, bu labai jau rūpėja tas vardus išgirst. - Gal gi jau atameni, Jakučiūnen?
- Pala, ko či skubini kaip nuogu vuodegu un dilginis. Ne Vagasus, ne... Žemėsus! Žemėsus, ataminiau, Žemėsus, - ali su kožnu to varda pakartojimi Jakučiūnenes balsus silpnėja, tyla, matyt būva, kad vėl ne tų vardu pasake. - Nu, ne, bobas, visai susgluminau, nebežinau jau, kad ni velnis ni gegute tas vardus, - jos balsi galėjai aiškiai jaust nusvilimu.
- Brace moj, i būk tu man toki užuomaršu - varda sunku buva atsmint. Ti kaip tu jį vadinsi, kai biški paaugs i un tavy pabūt atlėks. Kad da raštingu būtum, ti kur kalvet tu vardu užrašytum, a daba - gi ni skaityt, ni rašyt nemoki. Jakučiūnen, kū tadu darysi? - jau i Vikce nebegalėja ramiai nusedėt un suola.
- Kaip gi tas vardus un žemi, un arimu panašus gali būt, da svietus to nemate, - bobų kalbon unlinda i Jane. - Vagasus... Žemėsus... Tau, gal, galvoj nebegerai, kaiminku, gal saula smagenus palaide?
Jakučiūnene sedėje nusminus, nulaidis galvu, mates, kad jai būva didelu sarmatu prieš bobus, keike sava dukteri i žentu už tuki nežmonišku anūkum duotu vardu i visaip mislija, kaip či graičiau atskėlus i namon parlėkus, tik:
- Arūnus, Arūnus! Bobas, prisiminiau, Arūnus mana anūka vardus, gi sakiau, kad su žemem, su arimu kū ti bendra turi. Arūnus!
I visi, katrie tam būreli būva, su dideliu palungvėjimu atsdūsa - ačiu Dievum, un gala išgirda tų Jakučiūnenes anūka vardu. Ilgai nelauki susiedai puola apkalbėt - gražus a negražus, susijis su žemem, a ne. A Jakučiūnene su plači šypsenu un veida atskėla nu zuslana i išdidžiai mestelėja:
- Nu, bobas, ti aisiu jau, raiki gatavotis, un rytdenas Ukmergėn palėksiu, mana Arūnus lauki  nesulauki babulkas sava.
Su visais atsisveikindamu nulunke galvu i nulingava un sava namus. A susrinki da ilgai erzeliava linksmai i šmaikščiai apkalbėdami kaiminkas anūka gimimu i keistu jo vardu, mat tokia varda Lukines kaimi da nikados nėr būvi. Graži tarmišku jų kalbu aidėja rūka apsemtom pievam lig pat pamiškėj riogsančia piliakalnia, katrų nu sena visus kaimus Kritkalniu vadinu.