Kėima prūds i dongo sava aki zolėn
Kiaura miela dėina no aušruos pabodės –
Pri kraštū ėlgiausės ė lapingas žuolės
Undinie jau šalda sava barzda roda.

Vo jau tuos kor prūda vėdurie išstīpa,
Aukštas ė stamantrės, žėidās apsikruovė –
Apatėnēs lapās kāp kuokiuom kapstīkliem
Ėras par prūdali kāp par kuoki griuovi.

Prūdkraštie lapelē tīvoliou smolkiausė,
Uždeng mielsva aki kāp kartūna joustuom,
Tik vondėns žiuogelē stīpčiuo kāp kaliausės –
Vabala ā musi tojau pat sošlousta.

Prūds be glousnė būtom niekam neitėkės,
Īr lėntelės tėlta ont basliū pamautas,
Stuov ėlgė parkanā nu žėiviū nuplėkė,
Džiūn uzbuonu pėlvā ė raitītas ausis.

Saulie kep par dėina, ka lauko kvepieto,
Ka supėlts pėinielis neprarastom skuonė
Lig pat kėtuos dėinuos vielīvūju pėitu,
Šviežomo ka traukto, kāp nomū maluonė.

Īr ė gaspadėnē kou pri prūda veiktė –
Karšta dėina biegtė prakaita nugrėistė,
Ė ka bėngas darbās ožkėšta savaitė,
Paprūdie prisiedos muštė skani svėista.

Vo ka jau sutemos mienou pasėruoda
Ė i prūda gelmė tīlē isėtaisa,
Kiaura nakti glousni su bangeliems juoda
Ė rasuom žuolīnus aple noma laista.

Vo korklē išlindė iš dėinuos urvieliu
Švėlpau ė pruovuojės su lėisuom žaliūkiem,
Ė kamė i tėršta porva isivielė,
Par naktelė vėsa elsiedamė plūkas.

Vėns kraštielis prūda ajerās apaugės
Ė viejielis dailē anū lapus lonksta,
Jodontės bangelės susok žalės sraigės
Ė paleid i gīli kāp strielės iš lonka.

Pakraštēs kėimālė stīpsa tuoruos mėitā
Īr daržielis, svėrtės, pastatā ė suodnos,
Pakūtie šunielis ėlsas sosirėitės
Ė duntis ateiviou tojau pat paruoda.

Ė gīven pasaulis so nomās ė prūdas,
Ė šeimū darbelēs ištėistās prīš dongo –
Tarsi omžinībie mielėnuo prisnūdės
Būtom Dieva meilė vėsos apsidongstės.