Žinau savo paskirtį gyvenime – būsiu dangaus kelio ženklas. Ne, ne žemės.
– Kodėl?
Kažkas lyg perskaitė mano mintis. Sakyčiau, Dievas, tačiau juk manasis nepuola iš pasalų, neatidarinėja slaptų minčių dėžučių, kai šalia tiek nepažįstamųjų. Sėdžiu autobuse, ant galinės sėdynės. Šalia manęs maža mergaitė bando užsegti meškučio marškinių sagutes. Jai nesiseka, aš nusišypsau. Pro langą matosi dar vienas kelio ženklas – pėsčiųjų perėja. Nuskambėjusiam „Kodėl?“ atsakau savo mintyse:
„Todėl, kad danguje keliai keičiasi kas akimirką, nereikalaudami didelių pastangų, o ženklai išlieka tose pačiose vietose. Suskubsi paklausti kodėl? Nespėjai. Paaiškinsiu.
Pabandyk mintimis nusikelti į dangaus automagistralę. Ten nėra leistino greičio 130 km/h, ten judama gyvenimais per sekundę. Beprotiškas greitis, susidaro net kamščiai. Kasdien ženklai stovi tose pačiose vietose, nes visai nesvarbu, kuriame kelyje judi: greitis visada vienodas, stovėjimo aikštelių skaičius nuolat auga, tad dėl vietos gali nesijaudinti. Gali įsivaizduoti koks ilgas turėtų būti tavo kelias, tačiau greitai apie jį pamirši, nebus laiko apie tai galvoti, kai matysi dangaus miestą dieną ir naktį, o svarbiausia – jis bus vis kitoks. Paryžius, Londonas, Sidnėjus, Stokholmas...“
Mergaitės meškutis išsprūsta iš rankų ir nukrenta man prie kojų. Pasilenkiu jį pakelti ir matau nustebusį mažylės žvilgsnį. Užsegu likusias marškinių sagutes, nuvalau žemėmis aplipusią nugarą ir atiduodu. Dabar raudonskruostė šypsosi.
– Gal galėtum paskolinti kibirėlį tylos?
Nustembu. Skardus balselis subėga man į ausis, o žybsinčios akutės laukia atsakymo. Mažylė tiesia rankutę su mėlynu kibirėliu ir laukia, kol aš jį paimsiu. Atsargiai suėmęs už rankenėlės, pasistatau jį ant kojų. Mergaitė laukia. Aš užsimerkiu, suimu kibirėlį ir ramiai sėdžiu keletą akimirkų. Tada atsimerkiu ir atiduodu pasemtą tylą:
– Na, štai. Pilnut pilnutėlis.
Ji atsargiais mažais pirštais paima plastikinį indą ir didelėm akim pasižiūri į vidų. Veide atsiranda šypsena, o pro mažų perlų tvorelę išgirstų tylų ačiū. Linkteliu galvą, o ji užsimerkia, sučiaupia raudonas lūpas ir tvirtai laiko kibirėlį. Pro autobuso garsiakalbį pasigirsta monotoniškas moters balsas:
– Dangaus stotelė.