Dvidešimt metų! Dieve, kiek daug jau davei!
Vėl dvidešimt metų valstybinės laisvės,
Kur vilkas, kad kaukė virš miesto aukštai,
Trispalvės šilkas kasdieną mums plaikstės.

Kiek daug mums davei! Tik mes, kaip aptingę,
Dovanotus metus pavėjui smiltim paleidom,
Vadus ir vadukus pagal grožį akių pasirinkę,
Valstybės griuvėsiuose karą tarpusavy žaidėm.

Suręsti pamatai piktžolėtom reformom apaugo,
Atvėsę Tėvynės namai paliko vaikams pusiau svetimi,
Gerai, kad kiti mūsų sienas dar gina ir saugo,
Ir už duoną ant žemdirbio stalo truputį primoka kiti.

Paaukojom valstybę laisvos rinkos besočiui altoriui,
Šiaurės, Rytų ir Pietų oligarchai čia jaučias geriau nė namuos,
Perka, parduoda, užstato ir maino ką tiktai nori,
„Naftą“ ir bankus, net ir „Žalgirį“, sielą lietuvio, greitai savaip operuos.

Pro sukąstus dantis atstatėme Rūmus senųjų valdovų,
Dar porą angarų pakrikštijom Maxi, Medi ir Mini vardais.
Tiesa, sostinėj vamzdį iš po žemių į paviršių išrovėm
Ir apšovėm Europą surogatiniais vargano Vilniaus menais.

Laimėjimų, pergalių sąrašas trumpas, kaip pelės uodegėlė,
O Strasbūre skundų – tiek nebuvo skiedrų ant kaimiečių stogų.
Reikalaut milijonų ne tik kaliniai nuteisti nesigėdi,
Bet ir tie, išrinktieji, pasivadinę europarlamentarų vardais.

Dvidešimt metų! Pasitrinkim akis, juk regim stebuklą!
Laisvę gavom, bet gal Laisvės nebuvom ir nesame tikrosios verti?
Valstybinį turtą, žemę ir raštą politikos turguj po skvernu pasibrukę,
Kaip akli savanaudžiai palikom nušiurę, pikti ir silpni.

Pakilki, lietuvi!
Už garbę, už tikrąją Laisvę kilki iš naujo.
Dvidešimt metų istorijos knygoj nėra dar daug.
Tauta iš tavęs, kaip sūnaus, girdi, reikalauja –
Tikėk savimi, veltui nieko iš niekur daugiau nebelauk!