Nepalikau

Baltais balandžiais laiškus išlydėjau
Į tavo mielus saulėtus namus.
Iš kurgi aš tada žinot galėjau,
Kad piktas vėjas juos kitur nupūs?

Kas žino, gal tokia valia likimo.
Nuskrido jie visai kita kryptim.
Įskaudintas beviltiško laukimo
Tu patikėjai juo, o ne manim.

Užkurtas laužas palengva išblėso.
Neslėpsiu - šalta buvo dar ilgai.
Vis dar tikėjau, kad suradus tiesą,
Vėl atsigaus bevystantys daigai.

Ir štai dabar, kada jau visos durys
Į praeitį užvertos aklinai.
Kokia geroji fėja tau išbūrė,
Kad mano širdyje lig šiol likai?

Perbridus skaudžiai laiko trapią brastą,
Sparnais balandžių skrydžiui pakilau.
Saulėlydis į meldų jūrą skęsta,
Bet vietos tau jame nepalikau.
pabiruogė

2010-03-01 00:52:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-03-01 22:43:58

Nepaprastai lengvas, plaukiantis ir glostantis rimavimas :)

Vartotojas (-a): Madeleine

Sukurta: 2010-03-01 16:06:57

Jausmingas, bet nieko nauja nepasakyta. Galima girti tik už gerą rimą ir ritmą.

Anonimas

Sukurta: 2010-03-01 10:21:47

Gaila, kad liūdnai baigėsi... O taip norėjosi laimingos pabaigos...

Anonimas

Sukurta: 2010-03-01 07:35:54

UžkUrtas; perbrIdus.
Perkeliu į Lyriką.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-03-01 01:04:03

Man atitinka šios dienos nuotaiką - kaip pirštu į akį. Ir apskritai puikus eilėraštis. Imu :)