Baltais balandžiais laiškus išlydėjau
Į tavo mielus saulėtus namus.
Iš kurgi aš tada žinot galėjau,
Kad piktas vėjas juos kitur nupūs?
Kas žino, gal tokia valia likimo.
Nuskrido jie visai kita kryptim.
Įskaudintas beviltiško laukimo
Tu patikėjai juo, o ne manim.
Užkurtas laužas palengva išblėso.
Neslėpsiu - šalta buvo dar ilgai.
Vis dar tikėjau, kad suradus tiesą,
Vėl atsigaus bevystantys daigai.
Ir štai dabar, kada jau visos durys
Į praeitį užvertos aklinai.
Kokia geroji fėja tau išbūrė,
Kad mano širdyje lig šiol likai?
Perbridus skaudžiai laiko trapią brastą,
Sparnais balandžių skrydžiui pakilau.
Saulėlydis į meldų jūrą skęsta,
Bet vietos tau jame nepalikau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-01 22:43:58
Nepaprastai lengvas, plaukiantis ir glostantis rimavimas :)
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-01 16:06:57
Jausmingas, bet nieko nauja nepasakyta. Galima girti tik už gerą rimą ir ritmą.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 10:21:47
Gaila, kad liūdnai baigėsi... O taip norėjosi laimingos pabaigos...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 07:35:54
UžkUrtas; perbrIdus.
Perkeliu į Lyriką.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-01 01:04:03
Man atitinka šios dienos nuotaiką - kaip pirštu į akį. Ir apskritai puikus eilėraštis. Imu :)