Baltais balandžiais laiškus išlydėjau
Į tavo mielus saulėtus namus.
Iš kurgi aš tada žinot galėjau,
Kad piktas vėjas juos kitur nupūs?

Kas žino, gal tokia valia likimo.
Nuskrido jie visai kita kryptim.
Įskaudintas beviltiško laukimo
Tu patikėjai juo, o ne manim.

Užkurtas laužas palengva išblėso.
Neslėpsiu - šalta buvo dar ilgai.
Vis dar tikėjau, kad suradus tiesą,
Vėl atsigaus bevystantys daigai.

Ir štai dabar, kada jau visos durys
Į praeitį užvertos aklinai.
Kokia geroji fėja tau išbūrė,
Kad mano širdyje lig šiol likai?

Perbridus skaudžiai laiko trapią brastą,
Sparnais balandžių skrydžiui pakilau.
Saulėlydis į meldų jūrą skęsta,
Bet vietos tau jame nepalikau.