Mūsa karvė

Santrauka:
Paauglio pokarinis gyvenimas
Mūsa karvė (tęsinys)

                                               15. Žėimuos pašarā

Joudē pašara reikiejė ne tik vasara, bet ė žėima. Artėi nomū anū gautė nebova kamė.
Vėina karta par žmuonis tievs sožėnuojė, ka Latvėjuo už nuravietus ė išretintus runkelius doud šėinautėis pėivu. Apsėžėnuojės, kas ė kāp, tievs atejos laikou, pasėjiemė vėsus, katrei galiejė tuoki darba dėrbtė, ė mes važioutė ė piestė ištraukiem i Latvėjė. Kelė bova dvėdešimt pėnkė kėlometrā.
Lauks runkeliu bova dėdlis, nuravietė reikiejė daug. Žemė grumstouta ė kėita. Tarp balondu, dėrviniu mietu ė svieriu žalomuos švėisesnė runkeliu daigelē vuos maties.
Stuojom i vagas – iš kairies ė iš dešėnies īr retėnamas eilelės. Rauni žuolė, stėibelē trūkėnie no šaknū. Sausa žemė kerti ė valnini so kabio, so dom pėrštās atsargē išpešiuoji žuolės pri pat runkelė daigelė, vo po tuo išpešiuoji ė patius runkelius, palėkdams tik vėina. Ne darbs, vo nīpriuonė. Vagas ėlgas, nikuokiuos pruošvaistės. I žemėna kablė kuota grētā vėn nusėtrėn delnā, atgrumb pėrštā. Pakėlės viejielis raunont žuolė sokel dolkės. Negali besoprastė ni komet, ni kāp – tik pajunti, ka žiemiu pėlna borna ė pėlnas akīs. Bet vės teik peši ė peši, kerti ė kerti, daužā krumslius, naginieji daigelius ė žuolelės pri daigieliu. Jau ė nogara nuorietomės ištėistė, ė pasėilsietė būto gerā, vo tievs:
– Vākalē, dėrbkem, tik darba padėrbė gausem šėinaujemas pėivas.
Ė pats jem so savo stombė vīrėško ronko ė nīpriuojės po daigus ė po žuolės, ė vėsėms ruoda, kāp rēk dėrbtė.
Dėrbont dėina teslenk palėngvelēs, vo vakars dā tuolėi, kāp no če lig nomū. Jau paraviejuom, bet kėik ėlgiausiu vagū dā prīš akis, vākou baisiau ni būtė nebgal. Pri vėskuo, kas īr sunkē, dėdėlio akmėnio ont pat vėršaus gol nevėltės, ka prīšakie tuokėi dėdlė laukā, teik daug vagū. Kažėn a beapsėmuok ė tou karvė laikītė, nuorint pėns ė skanos?.. I pat šėrdi golas jouda nevėltės.
Lauka pakraštēs pėlnė griuovē prižielė alksniu, pro lauka gala raituos doubiets ė porvėns kelalis. Dongos debesouts, saulė tik i pati vakara kelis kartus žvilgteliejė i mumis. Par pėitus iš krautovės atsėvežam dounas, žovėis konservu, tievs sau alaus, vo mums leminada. Pavalguom, vo po tuo  biški atsėpotam.
Aš atsėgolo runkeliu vaguo, atsėverto i dongo ė veizous, kāp pėlkė, baltė ė joudė, līguo smaluos dūms debesē plauk i rītus. Plauk ė plauk, vo pro nedėdlės pruoperšas retkartēs švīstiuo žīdra ė gili dongaus erdvie. Kāp gerā bova gulietė runkeliu vaguo, jostė ont veido besėplaikstonti viejuokšli, dongou besėmaišontius debesis, ilsintė nogara, kuoju kelius ė ronkas. Po darba veizietėis i dongo, lėngvā kviepoutė ė užmėrštė, ka esi Latvėjuo dėdlemė runkeliu laukė – kāp tas bova maluonē!
Paskou viel kieliemuos, kėbuom iš naujė i runkelius: kėrtuom žemė, knaisiuojuomuos so daigelēs... Ė tēp knaisiuojuomuos, kol pradėjė leistėis saulė. Nakvīnē kelis kiluometrus reikiejė ētė lig pažīstama lietovė. Mėiguojuom daržėnie ont šėino līguo užmoštė. Iš rīta sokėlė viel dīglėnuom i runkeliu lauka, ė vėn prīš akis tīsuojė ėlgas vagas, vo tas užbaigos, naujės ė tuokės pat ėlgas. Dėina bova daugiau viejouta ė saulieta, žemė dā daugiau sokėitiejusi, dolkonti. No kėrtėma i vakara trūkėniejė delnūs sosėgriaužosės puopūtės, dā daugiau skaudiejė solinkusi nogara, kuoju kelē. Bemirktiuodamas akīs anū kertelies vėn liuob soneštė ė soneštė po krūvelė žiemiu, vo anas išsėkrapštės viel krutiejuom tuoliau.
Vėina laimė, ka ne vėn balonda ė runkelis užjiemė galva. Nieks negaliejė uždraustė, net tieva tonkė primėnėmā aple darba, mintim ētė sava kelēs. Ė kuo tik neliuobi atsėmintė: ė kāp to i kina salė be biliuota ilėndi pro pralaužtas grindis, ė kāp po tuo neužėlgo kina mekaniks, sočiopės už apkaklē, temp tavi pro doris, ė kāp par pamuoku partraukas leki i daubas šaudītė iš patiu pasėdėrbta pistalieta, ė kāp iš vamzdė, līg būtom tėkra kolka, lek stuorė sokapuotė druotgalē, katrei išlend kiaurā par storiausė lėnta. Par tas partraukas so Liodvio lieksiav i pėivelė už muokīklas, kor liuobav jimteis – katras kurin nugaliesiav. Vėn nebova aiško, a uns tik tīčiuoms nepasidoud mon, nes aš kartās anou liuobo nugalietė.
Vo kāp būdams tuop vaguo to neatsėminsi sava klasės mergātiu, koriuos tā vėina, tā kėta išlend i dėinuos švėisa iš pasāmuonės, ė to veizīs, kāp anuos joukas ė dūkst, kāp dailē atruoda anū kuoju staibelē, jau muotrėškā beišlinkstou lėimėnelē ė kėtkas. Žėnuomās, ne kas teišēt, ka anuos dūkėniou ne so tavėm, ė ne dėl tavės... Bet a gali kou padarītė, ka akies dabar vėn stuov anū dailės pigūrelės ė atruoda, ka eso klasie, vo ne doudous če, po nusėbuodusi runkeliu lauka. Ė mona draugielis Antanis, kāp kuoks velnioks siauruoms ė ėlguoms kelneliems apsėvėlkės, tuoks gīvs ė išmanings. Kā jau nieka nebsogalvuosiav, kā anuo vīresniuojė bruolė nebūs truobuo, pasėlėpsiav ont stala ė mesiav puopieriaus lapa, vo paskiau gaudīsiav pakol tas, sklondīdams uorė, nusileis ont pat grindū. Vo kāp jau uns piešė! Dėl tuo uns kāp būsėms menininks dar daugiau mon patėka. Aš neliuobo galietė atsėstebietė, kāp anuo ronkuos šuokinie paprastiausi gelžėnė plunksna ė kāp no anuos galelė nulėp vėsuokėi vaizdelē, gīvolelē ė dar kas nuors kėts. Kā užsėgalvuoji, veiziek, ni tuos ronkas, ni kuojės tēp beskaud, vėsā če pat jau ė pėitā, ė vagū galā jau užmatuomė. Viel užkundi dounas, žovėis ‏konservu, užgeri leminada. Tievs siūla alaus, bet mon uns kartos ė neskanos.
– Vo aš be alaus atsėgertė negalio,– aiškėn mums. Po tuo ė viel, ė viel kimbam i runkelius.
Lingou padėrviu alksnīnā, rėbolelēs nuēt griuoviu ė pelkiu prilėjės ondou, sėinuom stuov tuolie išaugė medē, mielėnou dongos, skerītiuojės debesīs. Ė, kā isivaizdouji, ka če nier žmuoniū ė nieka kėta – tik ta žemė, augalā ė tėi miškingė tuolē, atruoda, ka iš tuo vėskuo begalėnė nesovuokama omžėnībė veiz tau i akis, joukas iš tava darbū ė mintiū ė saka: – Žmuogieli, a to  soprunti, kuoks mėnks to tesi – mėnkiesnis už pati mažiausi žemės vabalieli. Vo žemė, viejē ė dongos če bova ė būs, gīvens sava gīvenėmo, ė vėsā anėms nesvarbo, kas če krapštuos, del kuo, iš kor atejė ė kor nuēs...
Tik skriaubis nuēt par šėrdi, kā tou vėskou pajunti benīpriuodams žuolės iš tonkē sodīgusiu runkeliu daigieliu.
Saulė dėina po dėinuos sok i vakara. Ni nepajotuom, ka ė nedielė bėngies. Atejės ūkė žmuogos apveiziejė mūsa darba ė paruodė šėinavėmou pėiva. Kėta nedielė tievs soka dalgi. Dabā Latv ėjuo ons pasėlėka vėns – mes so dalgio, anuo akimis, dā soktėis negaliejuom – tik douna būtomem be rēkala rėjė. Mes atvažiavuom dā po nedielės, kā reikiejė šėina griebtė, krautė i kukštius.
Po niūkesiū uorā pasėsauliejė. Tievs pjuovė tuoliau, vedo so sesėrė griebiev ė kruoviev.
Īr dėdliausis tarpumėškė īlinkis, anuo vėdurie –  pelkė. Šėina īr stuorā, saulė kāp pasiotusi kaitėn, vo īlinkie tas karštis vėituo marėn. Daugiausē par pėitus, kā saulė pakėlst i pat vėršo. Mėškā ė krūmā nepraleid nikuokė viejelė, nikuokiuos atgaivuos. Trašk ė sausā šlam nešams ė griebams šėns, kiaurā no prakaita šlomp marškėnē, aitros ė sodžiūvės žuoliės laps kimb pri prakaitoutu žondū, kakla, atėdriekės aštrē degėn skūra. Neši ė neši, nelėikt laika kuožnam lapgaliou krapštėnietė. Kā sostuoji, pajunti, ka vėsa nogara ė untis pėlnė vėsuokiu žuolies lapieliu, lapa gabalieliu, stėibgaliu ė, kā anas kor šimts, īr ė skaudē dorontiu žuo– lies sieklu. "Ė komet to, perkūnieli, sospiejē nužīdietė ė užmegstė tou siekla",– galvuoji, atleidės kielniu dėrža ė kratīdams užunti. Po tuo viel jemi šėina so ronko, so grieblio ė velki i kukšti. Po biški iš vėinuos ė iš ontruos posės īdoba siaurie, vo ont kalvelė jau pakėla ketorė kokštē. Jau tas nebsulīs, jau išgelbiets. Paskou griebėms parsėmetė i pakrūmius – tou šėina tempam i saulė, kraunam i kūgius, ka dā galieto padžiūtė. Paskou, kor šėns dā šlapiesnis, tik vartuom, išsklaiduom pradalgės, ka pluoniau būto ė geriau džiūto. Ė nepajuntam, ka vakars če pat. Pri šėina dėina praēt žīmē greitiau kāp pri runkeliu raviejėma. Jau atejė laiks iš sausšakiu kortė ugni. Pasėsemam iš griuovė ondėns ė verdam erbeta. Po tuo lendam i šėina kūgi ė grētā užmingam.
Kā rītmetie išlendam i ataušusi uora ė apsėžvalguom aplinkou, vėsa žemė deg tūkstontēs mažū rasuos lašieliu, viesa gaivėn veida, par petius nueit drebulīs. No paukštiu balsū negali apsėklausītė – kas tik ė kāp begaliedams, kou beatsėmindams ė bemuokiedams gėid, pot sava trūbieli, čėršk, borboliou, cvinkčiuo ė kork. Tik vėina lakštingala niekor nepuldinie ė nerungtīniaun – retkartēs iš sava meluodėjės išskombėn vėina kėta garsa, bet ė tēp ons išsėskėr iš vėsū ė skomb kāp  varpielis.
Mes viel koram ugni, verdam, geram arbeta ė jemamuos už griebliū. Tou tarpo saulė jau bėng išsklaidītė rītmetė mėglas ė iš balzganuos, vuos iveizamas pasėdara aiški, aštri ė karšta. Dabā jau nemiegink i anou bežvilgtelietė – apakins cielam posadīniou. Vo tievs jau ateit iš tarpumėškės, kor lig pusrītiu pagoldė ne vėina pradalgė.
– Iš rīta pjauk ė nuoriek. žuolie minkšta, atruoda, ka ne tas dalgis,– saka uns, tojau posiaugolo siedas pri pusrītiu, so apetito valga ė ger. Pavalgės dar pridor:
– Ka dar nuors puora tuokiū dėinieliu, sojimtomem vėskou.
Vo aš tēp nenuorio tū puoras poikiū dėinieliu, mon  ožtekto ė vėinuos, nes rītuo jau šeštadėinis, ė paprūdės klubė būs vakarielis. Diel tuo mon rēk parsėgautė nomei, bet niekam nieka nesakau, tik savie tievou ni par naga joudīma nepritaro.
Blīkstelie ta ė kėta saulės nuauksinta dėina, viejielis švelnē jodėn žaliū alksniu ė beržieliu vėršūnės, vo mes muojoujem grieblēs, nešam ė kraunam i kukštius šnabždunti šėina, braukam prakaita ė artiejem pri pabongū.
Tou vasara daug šėina prisipjuoviem. Dėdlioujė dali parsėvežiem nomėi, vo puora vežėmu palėkuom palatvėjie, pas pažīstama lietovi. Palėkuom ė daugiau nebmatiem. Vėskou matontės kulkuoza pirmininks soušniukštiniejė, ka īr šėina, vo kulkuoza gīvolems anuo vėsumet trūka. Tad atvažiava, sosėkruovė mūsa šėinieli ė kāp niekor nieka nusėvežė i sava išalkosė ferma.
Dar kėtuom žėimuom šėina liuobam gautė līguo ė lėngviau – nebreikiejė beravietė tū nelaimingu runkeliu. Tievs sosėpažėna so Latvėjės kareivēs. Anū žėniuo bova dėdliausė žemės pluotā. Vėns kapituons nebova prasts ė liuob leistė pasėšėinautė keik tik tievs svēkatas beturiejė. Bet reikiejė žėnuotė vėina paslapti: vėsumet so savėm torietė baltuosės kapituonou ė anuo draugams. Kā tik pasėruodīs, tojau pat turiejē ipėltė mažiausē dvė stėklėnės, doutė ė užkoustė, vo vėina botelka idietė ė ont kelė. Šnapšė galiejė būtė ė nevalstībėnė. Vo šatramėnėškē, erslėškē ė kėtū suodu gīventuojē dā iš kara laika šnapšės vėrėma pluonībės žėnuojė gerā. Išvėrtė liuob ė garėnės. Atveš ė pardavinies po dešimti ė dvėdešimti literiu. Dėdlē paplėtosės bova gumenės botelkas – tuos patės, katruom lėguonā prisėpīlė karšta ondėns sava šuonus šėlda. Tuokė botelka gali kor nuori užkėštė, numestė, solėnktė, vo šnapšė būs kāp bovusi. Tivaliou tereikiejė tik laiko apsėrūpintė, ė šauniesis kapituons bova vėsumet kāp reikint užganiedints. Ė šėinavėms dėl tuo jau liuob užsėtėistė ne kelės dėinas, bet nedieliems. Pašara liuob ožtektė ne tik Joudē, bet dā liuob lėktė ė pardoutė. Mūsa kulkuozė bova daug atsėkielieliu, ė ne kuožnam teožteka tuo pašara, katrou liuob skėrs.
Tēp so Joudė varguom kol beveik vėsė išauguom. Paskou atejė laiks, kā mums pėina tėik daug nebreikiejė, apkīriejė ė tievou kiauras žėimas ė vasaras vargtė so Joudė. Tā vėina karta sotarė, ka karvės laikītė nebapsėmuok.
                      
                                                             *     *     *

– Kā Joudė pardaviem, ė anou iš kėima vedies naujėijē šeimininkā,– pasakuojė mama,– mon iš akiū bėra dėdlės ašaras. Bet anou nupėrka i kaima. Tā nuors ont omžiaus gala Joudė sožėnuos, kou tas reišk tėkros kaimėšks gīvenėms ė duora, geruos žuoliės prižielusi vasaras ganīkla. Ė dėl tuo,– ožbengė mama,– aš bovau laiminga pro ašaras...
cedele9871

2010-02-28 15:49:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2010-03-01 17:53:44

Štai ir didesnės apimties kūrinių turim. Šaunu.