Krinta žodžiai lyg akmenys krinta
Į juodžemį molį į smėlį įsminga
Bejausmė tyla po žeme viena spengia
Priėmusi krintantį žodį jo kančią

Dūžta aižėja šimtmečių sienos
Teka upėm įkaitintas plienas
Be taisyklių be dėsnių triumfuoja chaosas
Saulės ratas erdvėj nesuranda sau vietos

Kur žmogus kur žmogus kur griovėjas
Ne grūdais akmenim žemės dirvą apsėjęs
Išdidus dangaus laiminti darbo neprašė
Sunkų žodį į laiką į erdvę sustingęs įrašė

Pradžia pabaiga prieš ją ir už jos žmogaus nebėra
Nė rytais vakarais neužplaukia rūkai neužkrinta rasa
Nežaibuoja žaibai nėra sniego pūgos
Nėr kas verks ar dainuos ar vaitos

Prasibuski žmogau tu tik vienas gali
Pažadinti skambantį šildantį žodį širdy
Jį įtempti lyg lanką ir paleist iš aukštai
Kad nukristų į žemę prasiskleistų žiedais.

.................................................................

Plaukia žodžiai žeme lyg šaltinio vanduo.
Paklausyk, juk girdi – greit gegutė kukuos,
Žiemkentėlio želmuo laukuose sužaliuos,
Vakarais po beržais jaunimėlis dainuos.

Tegul žodžiai nekrinta, o žvaigždėm dangun kyla,
Apie kalbantį žmogų ir jo grožį prabyla,
Iš lūpų - į lūpas, iš širdies - į širdis
Tegul mylintį žodį pasaulis vien girdi.

Žodžiai griauna, gyvybę užgniaužia, naikina.
Žodžiai prikelia, ryžto suteikia, gaivina.
Saugokim žodį - kūrėją, jį kelkim ant rankų,
Kaip šviesą, kaip savo gyvenimą brangų.