Dešimtas skyrius
Pirmosios dienos naujoje vietoje Astui slinko nepaprastai keistai ir nieko nepaaiškinančiai, tačiau ramiai. Jis niekaip negalėjo suvokti kur pateko: į kalėjimą, kažkokius poilsio namus, keistą stovyklą, o gal psichiatrinę ligoninę... Kambarys, palata, o gal kamera, neturėjo jokio langelio, o durys buvo tvirtai užrakintos. Sienos nepraleido jokio garso, todėl aplinkui tvyrojo mirtina, iš proto varanti tyla. Tik triskart per dieną atsiverdavo mažytis langelis durų apačioje, pro kurį kažkas įkišdavo padėklą su valgiu, visai nepanašiu į kalėjimo ar ligoninės davinį: sriuba, puikų aromatą skleidžiąs kepsnys, daržovės bei vaisiai, ir netgi taurė vyno... Šios vaišės veikiau priminė restorano kvapus ir nė iš tolo nepanėšėjo į kalėjimo balandą. Trūko tik žodžių, veidų, garsų, trūko gyvybės. Minkšta, balta pataline užklota lova, nedidelis stalas, kieta, medinė kėdė. Tai buvo visi baldai, puošiantys nediduką, bet pakankamai jaukų kambarėlį su vonia, tualetu ir be paliovos čia gyvenantį žmogų sekiojančiomis vaizdo kameromis, kurios kabojo visur ir be garso sukiojosi, grąžėsi, tarytum tyčiojosi, arba sustingę stovėjo vietoje – priklausomai nuo to, ką veikė tas, kurį jos akylai sekė. Ir jokių kontaktų su gyvybe, su išoriniu pasauliu, su žmonėmis. Nedidukė, bet ryški lemputė degė dieną ir naktį. Įkyri šviesa maišėsi su tyla ir kėlė dar didesnę, bukinančią depresiją. Laikas prarado bet kokią prasmę. Naktis dabar ar diena, vasara ar žiema, lyja ar šviečia saulė – tai atrodė kažkuo svetimu, nebesuvokiamu, pasakišku ir visai nebereikalingu. Viešpatavo absoliutus sustingimas, panašus į mirtį gyvenant. Astas pasijuto palaidotas gyvas. Tik karstas atrodė keistas, pernelyg prabangus, tačiau ilgai jame gyventi atrodė neįmanoma. Reikėjo arba mirti iš tikrųjų, arba kuo greičiau išsikraustyti iš proto.

Lėktuvas nusileido jau naktį. Visiems keleiviams iš jo išlipus, Astas suprato esąs nevienas. Vos perėjus ilga, tamsia galerija į nediduko aerouosto pustuštę, nušiurusią laukiamąją salę, jį ir dar šešis kartu atskridusius vyrus pasitiko trys tamsaus gymio žmonės.
– Sveiki atvykę, – visiškai sudarkyta, net sunkiai suprantama rusų kalba, pasisveikino vienas iš priėjusiųjų. – Viskas OK. Dabar teks truputėlį pasivažinėti.
Be abejo, čia jų laukė. Nežinia iš kur, bet pasitikusieji juos puikiai atpažino, žinojo jų veidus ir be jokio vargo, nespėjusius net išsivaikščioti po aerouostą, surinko į grupelę.
Požeminiame garaže, į kurį jie pateko pro tarnybinį aerouosto išėjimą net neišėję laukan, jų jau laukė juodas, kažkuo primenantis visureigį, apdulkėjęs mikroautobusas, už kurio vairo sėdėjo žilstelėjęs, plačiapetis negras. Tačiau negru grožėtis jiems leido neilgai.
– Taip reikia, – vėl prašneko tas, kuris iš visų jėgų stengėsi kalbėti rusiškai. Jis kilstelėjo keletą juodų skepetų kurias paėmė nuo priekinės mikroautobuso sėdynės ir paaiškino: – Tai tik formalu¬mas. Nesijaudinkit...
Tai nebuvo malonu, tačiau kaip nekeista, niekas nesipriešino, kai jiems tvirtai užrišo akis. Tarytum iš anksto visi žinojo, kad taip bus ir neabejojo, kad kas nors gali pasikeisti.
– Kam to reikia? – paklausė Astas, kada atėjo jo eilė „apakti“. – Aš nemėgstu tamsių žaidimų. Tai būtina?..
– Taip vyruti, taip, tai būtina. – Atsakymą jis išgirdo jau užrištomis akimis. – Tavo paties naudai to reikia. Visai nenoriu nė vieno iš jūsų gąsdinti, tačiau tas, kuris nusiims raištį, mirs iškart, be perspėjimo. – Šis perspėjimas išties suskambo kaip svarus argumentas – nepatikrintas, bet verčiantis besąlygiškai patikėti ką tik išgirstais žodžiais.
Važiavo jie ilgai. Sunkiai riaumojo mašinos variklis. Kelias buvo be galo blogas – duobėtas, nelygus, akmenuotas; kratė, supo, iš šono į šoną trankė ir atrodė, kad automobilis tuoj, tuoj kažkur nukris, nuriedės, suduš, bet tik nenuvažiuos ten, kur jam reikia. Jautėsi sunkus dulkių kvapas. Tarp dantų bjauriai girgždėjo smėlis ir baisiai norėjosi gerti. Ir vis tik, pagaliau automobilis sustojo. Piktai sulojo šunys. Žvangėjo draskomos grandinės. Pasigirdo visiškai svetima kalba ištarti žodžiai ir metalinių vartų girgždesys. Kažkur jie atvažiavo. Neskubėdamas ir be žodžių, tačiau neužtrūkęs ir neleidęs net susivokti, kažkas juos ištempė iš automobilio, kažkur gana ilgai vedė, kol pagaliau išskirstė į atskirus kambarius. Tik supratęs jog liko vienas, Astas išdrįso nusiimti raištį. Deja, pamatyti jis nebegalėjo nieko, išskyrus šį keistą, pakankamai patogų būstą.
Žmogus visuomet ieško atsakymų į jį dominančius klausimus. Deja, kol kas Astas niekaip negalėjo susivokti kur esąs ir jau tuo labiau suprasti, kas ir kokiu tikslu jį čia laiko. Kalėjimui kamera atrodė per gera. Bent jau Astas kalėjimą įsivaizdavo visai kitaip. Ligoninės, net jei psichiatrinės, palata irgi turėjo atrodyti kitaip – bent jau su langais, galbūt grotuotais. O kur tada gydytojai, medicinos seserys? Kur gyvybė? Čia gi buvo tik paslaptingas langelis, kuriam net atsivėrus, negalėjai išvysti kas darosi kitoj jo pusėj, nes kažkas šią angą duryse įrengė netiesiai, o tam tikru kampu, tokiu būdu sumaniai uždraudęs kaliniui bendrauti su pasauliu.
„Po velnių! Po velnių! Po velnių! – Astas blaškėsi po savo būstą ir bandydamas susigaudyti šioje nepaprastoje situacijoje, rinko minčių nuotrupas. – Prakeiktas Rimas... Į kokią skylę jis, po galais, mane įgrūdo? Geriau jau iškart būtų pribaigęs...“
Kiek laiko trūko įkalinimas, buvo visai neaišku: keletą dienų, savaitę, dvi...
Durys atsivėrė visai netikėtai ir be jokio garso. Gulėjęs tuo metu ant lovos, Astas pašoko aukštyn ir įsmeigė nustebusį žvilgsnį į įėjusius du plačiapečius vyrus apsirengusius karinėmis uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų, tarytum tarpdury būtų pasirodęs pats nelabasis. Vienas iš jų mostelėjo ranka ir kažką pasakė angliškai. Mokykloje Astas mokėsi anglų kalbos, tačiau, savaime suprantama, nesuprato apie ką kalbama ir tik gestas jam paaiškino, kad reikia sekti paskui juos.
Pirmiausia Astas išsiprausė jam paruoštame duše. Paskui vienas iš palydovų nuskuto jam seniai neskustą barzdą, nukirpo plaukus. Pagaliau iš Asto paėmė visus drabužius ir aprengė puikiai jam tinkančia kareiviška, chaki spalvos uniforma. Baigę paruošiamojo tualeto ritualą, jie ilgai ėjo ilgu ir tamsiu koridoriumi, kuris suko tai į kairę, tai į dešinę, kol pagaliau baigėsi susiliejęs su kitu, daug platesniu, bet tokiu pat tamsiu, belangiu ir, berods, neturinčiu nei pradžios, nei pabaigos; tik šio koridoriaus sienas įvairino daugybė tamsių, susiliejusių su tokiomis pat tamsiomis sienomis, iš pradžių sunkiai įžiūrimų durų. Staiga sustoję, Asto palydovai pravėrė vienas iš jų ir netikėtai stumtelėjo jį vidun. Už nugaros užsitrenkė durys. Tai buvo tikrut tikrutėlė klasė: su suolais, lenta, plakatais ant sienų ir netgi su mokiniais; klasėje sėdėjo keletas tokių pat kaip Astas trumpaplaukių vyrų, pasipuošusių tokiomis pat chaki spalvomis ir tylėdami, paniurę, kažko laukė. Astas tiriamai nužvelgė visus, atpažino kelis kartu su juo atskridusius vaikinus, bet neprataręs nė žodžio, o pasidavęs bendram sustingimui, atsisėdo į artimiausią suolą.
Vos jam spėjus atsisėsti, negirdimai prasivėrė kitos, priešingoje pusėje esančios durys ir į klasę įėjo aukštas, augalotas, jau gerokai pagyvenęs vyras ir vis tokia pat laužyta rusų kalba pasisveikino:
– Sveiki atvykę! Galbūt jūs dar nežinote, o aš nemanau, kad išduosiu didelę paslaptį, bet jūs esate karo mokykloje. – Jo balsas skambėjo garsiai, iškilmingai ir užpildė visą klasės erdvę. Pradžia atrodė visai nebloga. Ji atskleidė kai ką naujo, kas labai daug paaiškino. – Čia jūs tapsite tikrais vyrais, – tęsė jis. – Tačiau privalau perspėti, paaiškinti ir dar kartą priminti. Visi puikiai suprantate, kad praeitis kurią turėjote, niekada jūsų nepaliks anapus mūsų zonos tvoros, todėl prašyčiau suprasti ir sąmoningai įsisavinti, kad iš čia kelias veda tik į aną pasaulį. Tai kas čia vyksta yra labai ir labai rimta. Patikėkit, juokeliai čia lieka nesuprasti. Jie nemėgstami ir neretai baudžiami. Prašau į tai atkreipti dėmesį ir laikytis tos tvarkos, kuri jau seniai nustatyta mūsų mokykloje ir kurią dabar trumpai aptarsime.
Astas pajuto nugara nusiritusį šiurpą. Nežinia kodėl, bet jis nė akimirksniui nesuabejojo, kad šis žmogus irgi nejuokauja ir nė truputėlio neperdeda jų padėties rimtumo. Apie tai bylojo jo suraukta kakta, tvirti, iš anksto atrepetuoti žodžiai, rūsti veido išraiška, aštrūs ir taiklūs gestai, veriantis žvilgsnis, kurį Astui vis tik pavyko nugalėti, atlaikyti ir likti nenuginkluotu.
– Ką mes privalome nuveikti, – tęsė mokytojas, prižiūrėtojas, instruktorius. Kol kas niekas nežinojo kaip jį vadinti. Jis grėsmingai atsistojo už tribūnos šalia mokyklinės lentos ant kurios taip ir norėjosi parašyti du kart du, ir aštriai kapodamas žodžius, neskubėdamas ėmė dėstyti, kaip mokytojas dėsto pamoką pirmaklasiams: – Pirma: kovos menas be jokių taisyklių, nes gyvenimas taisyklių nepripažįsta, todėl jos visai nebūtinos. Antra: naudojimasis visokiausiais ginklais – nuo pistoleto iki tanko, o gal net lėktuvo, nes ginklas, tai pergalės įsikūnijimas. Trečia: jūs išmoksite keletą kalbų, nes tik visapusiškai išprusęs žmogus gali tapti pilnaverčiu kariu. Ketvirta: išmoksite tai, ko prireikia žmogui, norinčiam išgyventi ne tik žemėje, bet ir pragare, nes žemė, tai tik filosofinis mitas, o pragaras – juoda kasdienybė. Na, o penkta – išmoksite tai, ko neišvar¬dinau, nes neįmanoma išvardyti tai, ką privalo mokėti profesionalus karys. Jūs teisūs, – jis nežymiai, kažkaip dirbtinai šyptelėjo, – ir supratote teisingai – čia ne sanatorija ir ne poilsio namai. Ilsėtis neteks. Dirbsime dvidešimt penkias valandas per parą ir tai suteiks jums šansą tapti žmonėmis. – Šis žmogus tikrai atrodė galingu ne vien kūnu, bet ir dvasia. Jis grėsmingai, su trenksmu nuleido ant tribūnos abi rankas sugniaužtas į didžiulius kumščius ir tarytum bijodamas, kad kas nors ims prieštarauti, jog para turi tik dvidešimt keturias valandas, vėl prašneko: – Mane prašau vadinti Bilu. Ponu Bilu. – Jis grįžo prie stalo kuris tikrai atrodė per mažas jo gabaritams, o kėdė tuoj, tuoj turėjo subyrėti neatlaikiusi jo svorio, ir užsimetęs koją ant kojos, grėsmingai paklausė: – Kas nors turi klausimų?
– Kur mes esame? – Klausimas atskriejo kažkur iš klasės galo.
– A, beje, – lyg neišgirdęs klausimo, nutęsė ponas Bilas, – visai pamiršau perspėti. – Jis dar kartą nusišypsojo, bet ir tai tik puse burnos, ironiškai, netgi piktai. – Klausimų neturi būti. Niekada! Jei jūs kažko nesupratote – esate paskutinis asilas, niekam tikęs mokinys; o blogus mokinius, turbūt žinot, išveja lauk iš klasės, pašalina iš mokyklos. – Ponas Bilas sudėjo pirštus taip, tarytum imituotų rankoje laikomą pistoletą ir nukreipė jį į klaususįjį. – Supratai, pif-paf ir išveja iš mokyklos. – Klasę užliejo garsus, galingas pono Bilo juokas, visus kitus privertęs ne tik nutilti ir nuleisti žvilgsnius, bet netgi pamiršti apie klausimus.