Išlukštenk mana nerima ankšts,
ka nespėt pabirt skausma minos,
ka nespėt net senatve sukrenkšt,
kiets protėz dubenėl paskandins,
paskandins saulės uogo į ugn
kažkurią horizonta lygėj –
tėp drėgn širdį, mat šį ruden
ruošes smerts tava kupro lygent.

Ruošes žiemos slankiot po gryčio,
alavinėm pėdutėm tipent,
bala žin, gal iki grabnyčių
da nespės tava žvilgsns pasent...
ne, nespės! jis įstriga į lobs,
sava šakns dirvon įleida –
tik bijau, seneliuk, to suklops
sava žemė prarūšijis veid…