Mūsa karvė

                                                1. Mums anuos dėdėlē reikiejė

Mūsa Joudė mūsėškė palėka, kā mon bova dā tik vėinioulėka metu, ėr komet tievs so muotino vėina poikė vasaras pavakarė anou parsėvedė \"iš miesta\". Vo sakont solig teisībė, no tuos posės, kor bova miests. Parsėvedė ėr atsėduksiejė, jug Joudė buva pėrkta nebrongē ėr, kāp mon ruodies, ne iš torgaus. Torgos liuob būtė panedielnikās, vo Joudė bova parvesta ketverga pavakarie. Iš kalbū sopratau, ka anou augėna kažkuoks ūkininks, ė ana bova iš anuo atimta. Jau anou turiejė varītė i skerdīkla, bet valsčiaus viršininkā pasėgailiejė tuokė poikė gīvolė ė, žėnuodamė, ka mūsa šeima vuos sodor gala so galo, pasiūluojė mums nosėpėrktė. Vo ta šeima neužėlgo dar turiejė padėdietė veino, pėnktoujo vāko. Vo kuoks gīvenėms, kā aug pėnkė vākā, ė kā anėms nier atsėgertė pėina, žėnuojė vėsė, matītė, ė tėi viršininkā.
Kūtalė tievs jau bova sorėntės onkstiau, ė pagal plana anuo toriejė ožtektė vėitas karvē, arkliou, avē so dom jierelēs ė trims – ketoriuoms kiauliems. Ont kūtalės vėršaus vasara liuobam prigrūstė šėina, vo sėinas bova šėltas kāp geruo truobuo: iš šiaurės posės bova sokėrstas iš stuorū roustu, vo kėtuosės – iš stuorū lėntū. Joudē mūsa kūtalie turiejė būtė ė gerā, ė šėltā.
Tojau po kara tievs bova gavės už poskėluometrė, sošaudīta žīda sklīpė, do aktaro žemės ė, gerā nebatmėno, a tiktā ne ketoris – Navuotūs, pri Deinininka opalė, už posontra kėluometra no nomū. Navuotėškė mūsa žemė vėino galo riemies i vėiškeli, vo ontroujo – i Navuotiu kaima šonkeli. Tas šonkelis šakuojuos no dėdliuojė kelė ė tėis gautoujė žemė no anuo jau bova geruokā nutuolės.
So Joudės gīvenėmo daugiausē klejavuos Deinininka opalis, pri koriuo bova žuolies prižielusi dauba, vo anuo kūpsuojė iš dėrvu sonešta ė somesta dėdlie pėlkā rausvū ė kėtuokiū barvu akmėnū krūva. Pri pat daubos priejė arama žemė, ė če žaliava nedėdlie pėivelė, koriuo, atvažiavė so arklio, liuobam palėktė ratus ė kėta manta. Darba če, tuo žemie, bova vėsuokė: vediuojau arkli, kā tievs vaguojė buruokams ė bolviems vagas, dėigiau vėsuokius daigus, kor pri kuožna vėina reikiejė palėktė maža doubelė, kad laistont nenubiegto ondou. Reikiejė padietė tievou ėr žemė dėrbtė – drapakoutė, ekietė ė kėtkou. Daugiausē liuobo vargtė so arklė vediuojėmo. Vediuojint arklīs ēt kompėnās – nē tēp lėngvā īr trauktė žumbi. Tonkē vėn liuobo pajostė, ka ons iš sava plautkepiniu pot mon tėisē i gerklė. Kvaps sotruoškės, arklė vėdorēs atsėdoud, ė, gerā trūkteliejės i vėdo, vuos nesosėvemsi. Bēdams negali kou nuori galvuotė, vėn veiziek ė veiziek, ka arklīs patkavo pasegto klumpio tau ont basuos kuojės neuntbildieto. Vo jug kėik kartu pėlkā geltuonās plaukās apejusi arklė kuojė i minkšta žemė liuob sosmegs pri pat tavuosės arba aštriausē cinktelietė i dėrvuo pasėtaikiusi akmėni. Turi leistė lėngvā judietė ė arkliou, jug uns trauk žumbi, ė pats, kāp ė tas arklīs, leki kompėnās, ka vėsks būto gerā. Ė leki, ė leki – vėn sauguodamuos, vėn so baimė ė tonkē vėn pasėskanindams arklė dvasė. Vo bulviu lauks, nuors ė nebova dėdilis, atruodė, ka gala nebūs – vėinvagis žumbis turiejė kāp vėsumet išbraukītė ė išdraskītė kuožna, ka ė baisiausē soknėsta vagelė.
Kā tievs liuob pjautė mėižius, mums darba kāp ė neliuob būtė, bet, kā jau anėi pradžiūs, so grieblio liuobam kapuotė pradalgės, jimtė so ronkuoms i kliebius ė neštė i vėina arba dvė eilės. Tēp liuobam statītė žalnierelius. Vo kā tēp lėngvā neilīto, vėršo turiejuom sorėštė šiaudū grīžtiems. Vo kā šėina a varsta vežiem, reikiejė sospietė sogriebstītė, ka po važiavėma neblėkto laukė ni vėina šapelė. Ražā ė kėtuokėi žuoliū stėibā kāp pasiotė badīs kuojės, vo pasėveizietė, a duorā statā tou kuojė, nier laika. Tik liek ė liek kāp ragana so šlouto paskou vežėma, tiktā sokės ė sokės so tou grieblio. Jē nelieksi ė atsėlėksi, apšauks če pat, vėdurie dėrvas, ė vėdurie baltuos dėinuos išvadins težlo.
Vo pavasarēs, kā jau gerā liuob palītė ė šėlomuos jau būs so kaupo, tuos dėrvuos žuolies liuob mūsa Joudē ožtektė. Anou galiejē ė prirėštė, par dėina kelis kartus pakeltė, ė pėina liuob būtė pėlns viedros. Bet a tau komet īr lėjė tēp, kāp rēk: arba užpliaups, ka i dėrva ne tik Joudė, bet ė pats lig ausū sosmiegsi, arba kiaura mienesi ni laša neiškrės. Melsės ba‏žnīčiuo vėsa parakvėjė ė prašīs Dėivalė lītaus, konėgs ne vėinas mėšės pāukuos, vo ni velnė – nelīn, ė tėik. Vo jē ė gerā līs, a tau komet gal vėsā vasarā ožtektė žuolies – ni nesapnouk. Kor jau geriesnis lauks, kor anuos stuoriau, tojau tievs ožded arešta – če jau rēks pjautė šėinou. Jug ė žėima gīvoli rēk šertė. Vo Joudė, jau žėnuosem, veršieli paperies ė pėino paplūs tojau po Naujū metu. Vo jē toukart anā nedousi gera pašara, užtrūks, ė gaudīk vieji laukūs – nebmilši pėina ni vasara.
Vo pėina Joudė mums negailiejė. Kā prisiraus geruos ė minkštuos žuolies, ont karta dous po viedra. Vo vasara, kā ėlgas dėinas, tū kartu – cielė trīs. Diel tuo mes nekriuokiem kāp kėtė – ožteka ė valdiuos prīvuolē – svėistou somuštė, ė patėms. Ė ne tik patėms, bet ė kiauliems. Joudė bova mūsa išganīms. Diel tuo ė tievs, ė mama vėsa laika veiziejė, ka Joudē ne tik žuolies, bet ė nieka kėta netrūktom.

                                                                 2. Ganims

Kā ganīkluo žuolie liuob sotrumpies, toukart liuobam pradietė Joudė ganītė. Ganiem ne vėn sava žemie, bet ė kelė pagriuoviūs. Anėi niekam nepriklausė, vo ėlgė īr kėik tik nuori: no rajuona lig mūsa abėdvė kelė posės – dvīlėka kėluometru. Tuokė ėlgoma, nuors ė parsėplieštumi, so vėino karvė nikāp neapkabinsi.
Kā jau biški nukrimt saulė, išsvimburi sau so Joudė iš kėima, īgeni anou i griuovi, vo anā ni kakla nerēk tėistė – kelkraštė žuolie če pat panuosie – nelīgėnont kāp ont stalo. Abodo griuovė kraštā vešlē prižielė aukštū ėr stombiū šonžuoliu, dėdliuojė ė avėnė eraičīna, kraujažuolės, nuotrīniu ė dar vėsuokiū vėsuokiausiu. Pasėtaika ė peliežirniu arba geltuonžėidės liucernas, kuri sosėvėjosi ė sosėkabėnosi pluonās čioptovās. Kā karvė so aštrio lėižovio tas žuolelės liuob trūktelietė, tā liuob sojodietė vėsos žuolīnielis. Tēp judies, judies pakol vėsos ė sojodies gīvoliou i pėlva.
Mūsa Joudė, veizont mona akim, bova baisē pasėleidusi. Ana nuoriejė ētė vėn pavėršiou, vėn tuolīn ė vėsā nemėslėjė, vo kas artėi nomū belėks kėtam kartou. Apšliaužta ė apterebīta iš om‏žėnā kiaura ė soskīdosė ožpakalė žuolie jau nebibūs anā skani. Bet geriau nenuoriek Joudės sotorietė, ana tėmps ė tėmps lėnciūga raukšlieto ė minkšto sava kaklo ė ne vėsumet tegaliesi, neidūrės gelžėnė mėita i žemė, anou nolaikītė. Po lašieli, po milīmetra, užmėgdiusi mona bodroma ė kontrībė, ana, veiziek, jau ė nutėmpė tavi do ė dar do metrus. Tėkra sterva, vo ne ragouta karvė.
Kartās liuobo sosėzlastietė. Toukart, pamatės anuos mondrīstės, so abėdvėm ronkėm sojimsio gelžini mėita ė iš vėsuos sīluos trauksio anou atgal. Vo jē neklausīs, ta so itėmpto lėnciūgo tēp subangousio, ka kāp reikint užvuošio anā par šuona. Jē Joudė nebūs paralkusi, atsėstuos griuovė vėdurie, pri ragū pastatīs joudas ausis ė dėdiliems stėkliniems joudā mielsvuoms akims veizies i muni, musintās, kāp i kuoki dornio. Toukart, matītėis, anā nebrūpies ni mažuosės moselės, katrū ciels spėitlios soksės aplink akis, ausis, galva ė ikīrē vėsor līs ė rieblinies. Bet po kuriuo laika, sopratusi, ka šī karta so anou užsėjiemiau kāp reikint, atsėduksies ė viel pradies šlėmštė pakelies žuolė.
Kartās beganīdams tēp užsėskaitīsio kuokė kninga, ka nebipamatīsio, kāp už tuolėmū mėškū jau užlinda posė oranžėnės saulės. Toukart jau tėmpsio karvė ont kelė, nusėskuobsio kor vešliesniu kraujažuolės steibū ė, sodavės so anās karvē par pastorgali, varīsio anou grētiau i nomus. Vo toukart, kāp ont čiderstvā, Joudė pradies smaigstītėis pri kuokiuos žuolpalaikės ė vėn stabčiuos, vėn gaišins laika. Kėimė jau lauk mama, pakūtie stuov ė žaliou krūvelė prilaužītu buruoklapiu. Mama tojau pat jem ė prirėš Joudė pri če pat sėinuo itaisīta kablė, topas ė praded i viedra dzīrintė pėina. Ont Joudės pol mosės ė kėtuokei vabalā, vo ana sokondusi gniūž‏tė lapu, vėn tvuo so anās  sau par šuonus. Tēp daug tū lapu išbarsta ė sau po kuojuoms. Ka ana ramiau stuovietom, mama liuob lėiptė pajiemos kuokė šakelė baidītė no anuos mosės.
Pri pat Joudės, išgėrdės dzīravėma, isėtaisa balto ė geltuono plauko apžielės mūsa katėns. Mama anou vėn gen tuolīn, ka nepabaidītom karvės, ka ana netičiuom neispėrtom i viedra.

                                                        3. Tieva kalbas

Aple Joudė sokuos vėsos mūsa gīvenėms, vėsas kalbas ė darbā. Ateit šėinapjūtė ė tievs, švėisiau nusėteikės, tonkē vėn liuob pamislītė keik ė kuo mūsa ūkie būs. Tūs dvijūs aktarūs, kor artiau, jau ganīta ė parganīta – vėsė ožgalē, vėsė pūdīmā, vėsė dervuonā tēp apgriaužtė ė nuzulintė so karvės snokio, kad iš tuola žemė rauduonou. Če pat palėkts šlaks duobėlū šėinou. Tievs nupjaun anus. Kā jau gol pradalgės, iš vadėnama žīdu paganīklė atšliauž ėlgs ė pluons kāp kartė sosieds Dainios, ė anoudo praded pliorptėis:
– Juli, če būs gers vežėms pašara,– saka Dainios.
– Gera pašara – jug duobėlā...
– Vežėms tau ne kuoki prikrauta ė panešama druobolė. Veiziek, ka veši, dar arklīs nesmarkē tepatrauks. A nerēks do karto soktė... – tuoliau vara sosieds.
– Dvijū nebūs, bet vėns – tā so kaupo,– tuoliau maliavuo tievs.
– Douk, Dėivė, ka vėsė tuokiū duobėlū ė tuokiū vežėmu parsėtratinto. Par kelis mienesius karvė nesošlėmš,– neatlēd Dainios.
Netuolėj vedo so mamo raviejav bolvės ė vėskou gėrdav.
– Pasėklausios jodoms, jau trīs a ketorė vežėmā išēt ė greitā jau anėi nebtėlps i daržėnė,– joukas mama iš anodoms kalbū.

                                                         4. Pri Deinininka

Maluoniausē karvė bova ganītė pri Deinininka. Nereikiejė anuos tēp vėn veizietė. Mėita idūrē vėinuo vėituo, po posadīnė – kėtuo, po kėik – tretiuo, ė karvė prisipunt, ė tau vėina – kėta mėnota lėikt paskaitītė kningā.
Vėina karta atēto i lauka dā tebsvėlėnont vasaras pavakarės karštiou. Joudė, ka ne tēp smarkē tekousto bimbalā ė dvilinkē, atsėgolusi ė prisėblakėnusi pri pat žemės, tā i vėina, tā i ontra posė tėis ė trėn i žemė kakla, kāp beišmanīdama sklaiduos so ausim, krotėn ė oudėga, bet ana pasėdiejusi ont žemės ė dar īr prigolta ė vėsā nieka nereišk. Jod iš īpruotė tik oudėguos stimburīs. Aplink karvė laksta ė zvėmb guonā musiū ė kėtuokiū lekontiu gīviu, ėiška vėitelės, koriuos nebiprigaun ni karvės galva, ni oudėga. No, ė po tuo tēp isėkert sava mažuoms ė aštriuoms nuoseliems i skūra, tēp prisėkabėn, ka kuojelės solend i karvės plaukus, ė po tuo tik sorb, tik sorb gīva gīvolė krauji.
Kā priejau, karvė nepajudiejė ni iš vėitas, tik veiziejė i muni jouduoms dėdliem akim, gīnies kėik begaliedama no musiū. Jemous karvē padietė ėr aš. Atēdams nusėlaužiau stėprė so lapās alksnė šakelė, ė dabā, kor dėdliesnis tū pasiutieliu guons sotop, užvuožo so anou, ka kelės  tojau pat ištėis sava rėitus. Karto braukau so ontroujė ronko karvē par kakla, šiūluojo tarpuaki. Joudē iš dėdliū akiū bėrst ašaras, vo aplink anas vėsa laika sokas kelės dešimtīs mažū ė grētū, kāp vėjorkā musieliu. Jau ikīroms anū lig pasiotėma. Nespie karvė muostelietė so ausim, vo anuos viel guonās pol i ašaruotas akis. Vo kā jau nutop, nesostuo ni sekundē, tojau pat pasėleid biegiuotė. Bebiegdamas kartās isivel i blakstienu plaukus, viel kilsterie ė tēp sokas ė sokas pakol nutop i pat akėis kertelė. No, toukart ė prasėded vėsė anū maluonomā: stumduos vėina so kėto, pešiuojės už sparnū, kond kėta kėtā i kuojės, šuok ont nogaras, vėsuokēs balsās zīzėnas ė bīzėnas.
Aš žėnuojau, kuokės lėna mūkas kėnt mūsa Joudė karštuoms dėinuoms, prirėšta saulietuo vėituo. Ne tēp senē iš fizikas muokītuos aiškėna, ka saulie jouds dākts ikaist kelis kartus daugiau, vo mūsa Joudė netor ni veina balta plaukelė. A tad joukā īr tuokem gīvoliou vasaras laikė?
Po dėrvelė, kor bova prirėšta karvė, saulė siautiejė vėsa dėina – ni mažiausė krūmelė, ni kuo nuors kėta. Ė žuolie, ė ta sovėsam išdegusi. Vo iš tū netuolėj žalioujėntiu alksnīnu ė karklīnu, korėi šmiekša sosėmetė vėsās padeinininkēs, musis ė vėsuoks kėtuoks lekous gīvis guonās kėlst ė kėlst vėsa dėina. Nedouk, Viešpatie, jē patem rēktom būtė prirėštam karvės vėituo. Dėl tuo, šėik tėik pabovau pri karvės ė padiejau apsėgalietė so patiuoms dėdliuosiems stervuoms.
Paskou ištraukiau iš kėituos žemės gelžini mėita, ragėno stuotėis karvė ė vedo anou pri ondėns. Kā jau gīvolīs sopront ė atsėmėn, kor vedo ētau, nebrēk nikuokiū ragėnėmu – pasėlēd rėstė pėrmo monės. Pripoulusi pri ondėns kuokės pėnkės mėnotas nebištrauk iš anuo boka sava sniokė – teik bova parkaitusi ė ištruoškusi. Pagierusi nusėraun kuokė ėlgesnė žuolpalaikė, sokondusi ė atsėmetiejusi tvuo so anou sau tā par vėina, tā par ontra šuona. Po tuo isėbrend i ondėni, stuov ė niekor nepatėmpsi, nenuviesi.
Aš so saujuoms semo ondėni ė laistau Joudē šuonus, nogara, rėitus. Musiems šalts kāp spirits Deinininka ondou nepatink, ė, gavosės išsėmaudītė, tik sozvėmb ė maun ėiškuotė i laukus sausesnės ė skanesnės karvės. Kā jau beveik vėsa karvė palėikt varvonti, jemo už lėnciūga ė tempo anou iš ondėns. Karvė, pasėjotusi po dėinuos karštė kāp dongou, nenuor dā ētė. Bet aš, nieka nebveiziedams, tempo ė anā nebier kou bedarītė.

                                                         5. Pavakarīs

Nusėtempo Joudė i dauba, koriuo jau išsėtėisė ėlgė alksniu šešoulietē. Atsėgavusi no karštė Joudė po biški praded grumbītėis žuolies. Aštros kāp peilis Joudės lėižuvis tik šmīkščiuo po žuolė tā iš vėinuos, tā iš kėtuos posės, lėngvā trūktelie so galvo, ė kousnis jau bornuo. Kā jau komet torio po ronko droskas ė doudo Joudē palaižītė, vėn taikaus pridietė pėršta pri anuos vėršotėnės lūpas. Ana īr geruokā kėita, driegna ė slīduoka, apžielusi retās plaukelēs. Ė dabā atnešiau paruovės žuolies. Ana atkėš mon boka nuosė, atsėkvep ė graibsta so lėižovio iš ronku žuolė, vo aš tou tarpo viel pačiupiniejo anuos nuosi. Tas vėskas trunk neėlgā. Atnešta žuolė ana prarīn vėino brūkšteliejėmo ė jau ēt i šuona, raun žuolė pati.
Karvė atrada skaniesni šmuotieli, apsėjiediniejė, ė aš anou, pridūrės mėita, palėikto. Pats isėtaisau daubuos pakraštie ont dėdlė akmėns, ė skaitau Leva Tolstuojaus ruomana. Raša poikē, kāp lipdītė lėpda vaizda pri vaizda, žmuogo pri žmuogaus. Čėršk ė šlam, ruoduos, tau akies ė ausies Levina sokams dalgis, golas nukėrsta rasuota žuolie, tīst pradalgės. Vo rītmetė saulė, kou tik kėlsteliejusi, spindoliou žuolies rasuo, vo rītmetė gaivoms, galva apnėkosės ė neišsėpėldiosės svajuonės, ė ta savuotėška rītmetė nuotaika, kuri apvalda skaitītuoji, mon tēp patėka, tēp nušvėitė vėsa širdi ė šī vakara.
Pakelo no kningā akis, pasėžvalgau i šuonus, pasėbaidā kuokė ikīresnė musi ė viel vėsos solendi i poslapi. Vo saulė kėlst aukštīn, Levins praded jostė vasaras karšti. Isiklausa... Kažkamė pėivuo kukou geguželė, čiolb kėtė paukštelē. Tuolėj kāp pluons lauža dūmielis biški aukštiau no žemės lėngvā draikuos mėglelė, vo i anou isėvīniuojės nedrousos saulės spindulielis jau balst kāp padžiautė vāka vīstīklā. No, ė puiki rītmeti apraša Tolstuojos.
Viel pakelo akis, pasėžvalgau ė matau, ka jau krėsteliejė žemīn saulė, ė ka karvė nugraibė vėsa žuolė. Nuleko pri anous ė parkelo i kėta vėita. Atsėgaun užtėrposės kuojės, pasėdara geriau. Vo šešoulietis jau užsėkvėmb ont vėsuos daubos, ė saulė mon ont akmėns bešvėit tik pro pat alksniu vėršūnės. Po dėinuos karštė praded atsėgautė ė paukštātē – mezg po vėina kėta šūksni iš sava gėismieliu, ė sklind anėi ont monės pro vėršotėnės alksniu šakas. Vo mon ruoduos, ka gėismelės sklaiduos tēp pat, kāp spėgės saulės žvaizdelės, koriuos somėrgoliavosės krimt mon i akis, jē tik viejielis sojodėn miediu galūnės.

                                                            6. Deinininks

Deinininka ondou pluona sruovelė išsėraitės iš če pat ištrīškusiu šaltiniu, tojau palend po tėlto, vo anuo posie kelė jau išvingiou Valončiaus žemie. Pri Deinininka ė šaltiniu beveik vėsam slienie aug aukštė alksnē. Tuoliau no kelė, kor už daubos īr Valončiaus suodība, tėn mes nikumet neliuobam ētė. Mums ožteka tuos Deinininka dalėis, kuri bova pri kelė. Komet nekomet vasarvidie, kā jau išsėrps joudūju serbėntu ougas, vo anū pri Deinininka auga, berinkdamė, kartās liuobam nuētė ė tuliau. Bet mėškė auguntiūs krūmūs ougu teliuob būtė mėnkā ė daugū daugiausē kou liuobam pajostė, tā nuotrīniems nudegintas kuoju blauzdas ė dėdlē aitri serbėntu lapu kvapa. Vo ougas bova nedėdlės, vuos prasėrposės, sokousnuotas anuos tēp liuob sotrauktė borna ė žondikaulius, ka paskou, ė medo pamatės, nedėdlē beišsėžiuosi. Vo jē ė išsėžiuosi, tā medaus smuoka nikāp nepajusi.
Deinininka žemė – i kopras sosėrėitusiu laukū, keliū ė opiu, vo tēp pat griuoviū vaguoms ė daubuoms išraižīta vėita. Veizont i šiaurė, ont kalnelė kairie posie pastatās rauduonou ė baltou apejusi žalio suodībmediu dūmo, spėngstunti akies ūkininka suodība. Tėisē i tavi laukā no kalnieliu leidas žemīn. Vo anū minkšta ė švelni, posapskrėtėmēs išsėrėitusi nogara, kuri pavasari liuob pėlkoutė medėnio rolio solīginto pluokštomo, už keliū šėltū dėinū prakniumbunti rausvā ruožėnio vasaruojaus želmėnio, atruodė kāp gīva. Tik veiziekės išsėžiuojės ė nepramėiguok ė pamatīsi, kāp švėisesnės ė tomsesnės žemės pėlkumuos draiskanas pasėkeit i vėinuoda ruožėni ė kuožna dėina vėn daugiau žalstunti šepetieli, korės onkstīva rītmeti ont kožnuos i laivelė prīšaki panašiuos daigelė vėršūnelės laika kāp žvakė lėipsnelė pakielės sėdabro blėzgunti rasuos lašieli. Vo jē rītmetīs īr užlėits saulės, tā kuožnamė lašelie deg dā ė geltuona ognelė. Nespieji duorā ni apmislītė, sorikioutė, kas ė kam, vo jau, užmetės aki i laukus, išvīsti, kāp bangou vešlos vasaruojos, kāp no tū kalnū, lėnkdamas išstīpusi java, rėit viejė vilnīs. Jēgo dar ėlgiau pasėveiziesi, pamatīsi, kāp tuos vilnīs maišuos po vėsa lauka, kartuojės vėina po kėtuos, slenk ė i kairė, ė i dešėnė, ė viel atgal, līguo verdontem katėlė ondou. Vo blėzgontēs longū stėklās žmuogaus suodība pro miediu kamienus ė krūmus veiz ė veiz i tus laukus, sauguodama vėskou no pėktuos akėis ė no vėsuokiu nelaimiu. Vo pats ūkininks aukšts vīrs, vešlēs oustās pridėngta borna, kāp geruojė tū laukū dvasė, vėskou matė, vėskou laiko padarė, ė sunki vasaruojaus varpa brondėna auksini grūda.
Pri pat Deinininka bova šlapi pėiva, ė če nieks nieka neaugėna – auga tik tėik, kėik pati gamta bova pasiejusi. Vo ana bova pasėdarbavusi vėsā neprastā: tuoliau no ondėns auga kėita ė neskani vėlkdalgė, iškėlosēs kerās aštri smėlga ė vėsuoks kėtuoks, nelīgėnont trumpa barzdėkė, mažis. Vo pri pat ondėns arba ileidosės sava gīslas i ondėni, auga neužmėrštuolės ė kėtuokės tomsiū vėitu išstīpielės. Iš lauka posės, kor švėitė saulė, vo kāp kamė ė geruokā prasėbruovosės i pati alksnīna, auga pėktas kāp raganas nuotrīnės. Anuos po pat lapkuotiu pažastimis, kāp žovėis ėkrus patemė vėdorvasarie liuob išleistė kroupietus ėlgus oustus, korėi vieliau liuob apsėpėltė smolkēs pėpėrelēs. Tuokėi bova nuotrīniu žėidā. Kā pri anū liuobi priētė, i nuosi liuob trėnktė degous aitroms.
Ētont tuoliau no kelė, lauks viel kluojuos i kalna. Anou Deinininka vaga ė dauba kėrta i dvė dalis. I Valončiu suodība reikiejė ētė kelalio, korės leiduos par žīdontius rauduonūsius duobėlus, vo tuoliau – par blėzgontēs akoutās išplaukiejusius mėižius. Po tuo kelalis liuob dingtė miškingame Deinininka slienie, ė, ka jau praēsi tėltieli ė pradiesi kuoptė i kalna, alksnė šakū pruoperšuo pamatīsi baltā dažītus longus. Tas slienis ė karštiausė vasaras dėina bova šalts, pro alksniu šakas tik kamė ne kamė galiejē pamatītė, kāp anuos praleid geltuonu saulės spinduliū nierėnius. Jē viejielis pūstelie, šakas sojod, ė tėi gamtuos nierėnē atsigaun, jod ont biegontio ondėnio arba ont geltuonuoms dogna smėlteliems. Jē sostuojės pasėklausīsi, išgirsi kāp par akmėnelius gorg tīrs ondėnielis, kāp skomb po alksniu šakas vėsuokiausiu paukštieliu gėismelės.

                                                              7. I vakara

Dabar aš užsėkuoriau ont daubuos šlaita, veizous, kāp pakalnie jiedėnie Joudė, kāp vies jodėn išstīpusiu alksniu šakas, pro tuolėmesnius medius švėit dar neatviesosės saulės spindolē ė kāp anėi akėn, kā net i mona posė nusėtėisės Deinininka slienis ė rauduonā sožīdės duobėlū lauks tomsou akies kāp grīniausė naktės. Tiktā kā mon tas ikīrst ė aš atsėsoko i rītus, aiškē matau žalius bulviu, jau gelsviejuntius javū riežius, korėi tuolomuo atsėdor i Navuotiškiu ūkininku suodības, tuos suodībuos augontius mėška medius ė vuobilis. Vo  dongos mielėns, gėlos ė ruoduos, ka če pat siūbou uorė vuos nesosėdordamas blezdingas, karts no karta paleisdamas dzūroujinti garsa. Matītėis, iš laimės ė iš dėdlė vasaras pavakarės raškažiaus.
Če pat – buruoku lauks, lapā švėisē žalė, iš karštė nudrėbė no lapkuotiu. Vo mėnks viejielis, ka ė nuor prīš vakara pažadintė anus iš dėinuos mėiga, nieka negal padarītė. Vaguos pėlkou ondėns išsėėlgė žemės grumstā, tarp anū, kāp žalės gīvatės praded šliaužtė žliūgiu pīnės, mošas pro buruoklapius i vėršo vėina kėta balonda arba dīgiuojė osnės.
Iš alksnīnās pasėšiaušosė slienė, iš spindolēs pāuksintu tarpšakiu, vakara driegnomo ė ramībės saldomo sovilgīts varv kikėlė tilindžiavėms, dėdlē nedrousē praded ont vakara taisītė balsa ė lakštingala. Jau šimtās kartu eso gėrdiejės anuos gėismės, bet kuožna karta, kāp ė dabā, klausaus līguo būtiuo išgėrdės anou pėrmouji karta. Kas duo balsa keistoms, kad līguo ė žėnā, ė sopronti, vo, kā užgėid, atsėklausītė negali. Kā jau isėklausā, ruoduos, ka vėsā ne uors vėrp, vo iš dongaus bėrst skombou leduokšnē, pro šakas varv šėlts ė gaivėnous ondou ė malšėn tava, musintās, dvijū nedieliu dīkomuo iškėntieta truoškuli. Vėsos uors prisėpėldės kažkuokiū virpiejėmu, iš koriū kuožnos atgarsis ė atspalvis tuoks medingā suodros ė kvapnos, kad ēt kiaurā par galva, širdi ė vėsus kėtus pašalius. Tūs balsūs skomb ė mėška žaloms, ė spindolio žīdonti lauka rasa, vėsos vasaras rītmetė gaivoms ė kvapā. Ė vėskou tou, kou pasakiau, ė kuo nemuoko pasakītė, sotelp i vėina lakštingalas geismelės skombesi. Tik klausīkės, kāp bėrst iš dongaus pavasarė pabaiguos laukū, žėidū, kvapū perlā, stebuklingā pavėrtė tarp miediu šakū vėrpontė lakštingalas gėismė. Tiktā klausīkės!..
Jau gėist karšta vasaras dėina, ētont žuolīnās pajunti vėlkšna gaivoma. Jau ė naktėis vabalā, ė vėsuokiausė zėrzalā, išsėruopštė iš žemės urvieliu ė plīšiū, iš driegnū šiukšlīnu, kėtū paviesiu. Ontā kāp nerami naktėis lėipsnelė nuliekė margaspalvė geltuonio užsėdegusi nedėdlie pleštikė, vo anā iš paskuos ė ontra. Ont pluono ė ėlgo smėlgas stėibo, apkabėnės anou kibiuoms letėnuoms, išrieblėn oustouts, siaurasparnis naktėis drogīs. Vo kā praded liektė, līguo vėsā nemuokiedams – tėisē ė vītor vītor dėdlēs vingēs, ė viel tėisē ė vītor vītor... Vo gal anam par ėlga dėina parkaita nedėdliē galva, vo dabar nuor atsėviedintė ė diel tuo če prīš mona akis mondravuo?
Jau atsėgava ė žalė plievasparnē mosolā – anū ne mažiau kāp dešimtės siūbov po alksnė šakuoms geltuonuo beužsėleidontės saulės spinduliū vieduoklie – tā i vėršo, tā i apatė ė viel iš naujė. Ė tēp kelės adīnas – pakol sutems. Tebzėrz po medio ė dėdlis geltuons dėinuos sauliekaitas bimbals. Ons tēp vīkosē zvėmbėn sparnās, ka stuov uorė vėinuo vėituo, liguo būtom pri kažkuo nematuoma prikalts. Vo po tuo kāp kolka šaun i koriou nuors posė, ė jau tuo vėituo nieka nebier. Bet nenusėmink, po keliū akimirksniu uns ė viel zvėmbėn milimetros i milimetra tuo patiuo vėituo ė viel kāp prikalts, kā po keliū sekundiu viel vėskou pakartuoto iš naujė. Pro pat nuosi joudo brūkšnio nužaibou dėdlės joudas musīs, sava kelēs be parstuojė lek vėsuokėi vabalā. Saulelē dā žemiau nukrėtos, renkas i sava būrelius patīs mažiausė gīvē – vėsuokėi mašalā ė moselės. Kā isėveizi, anei irgi sokas joudo kamulelio ė kėik tik vieka betor draskuos tarpusavie...
Vo Joudė, jau vėsā atšalusi no dėinuos karštė, dar daugiau inink i žuolė. Tik sok lėižovio, tik šlėmšt. Aš neskobo, skaitau aplink Levina ė Kiti, pasėžvalgau, pakelo karvė ė viel skaitau. Nuspaudė akmou rėitus ė  užpakali, soklumpo ont žuolies, sosėrėito i kamuli – ė laps po lapa, ė laps po lapa. Vo kā viel pakelo galva, jau ė naktės če pat besėglaustonti, bet uorė dā siūbou blezdingas, ė dar drousiau čiaušk lakštingalas, vo i blauzda, vėskou užmėršės ė inėrtės, kimb jau vėns kėts koisis. Ēto pas Joudė, trauko mėita, tempo i griuovi. Judiesiav ont nomū. Tego ēt iš lieta, kāp pati karvė nuories, aš skaitīsio ė krutėsio pasėstuoviedams. Kā so Joudė pasėruodau pri truobuos gala, mama jau lauk so viedro...

                                                                  8. Nosėžėngėmā

Kartās karvė liuobam ganītė tūs dvijūs aktarūs, korėi bova artiau. Če bova iduomiau – vėsā netuolėi bova gerū sosiedu suodība, vo anuo – mūsa klasiuokė. Ganīkla bova pri pat kaimīnu žemės rėbuos. Parlipi par plati kanala, po tuo takielis ēt i dešėnė, vo, ka bēdams pasėsoki i kairė, tojau pat atsėduri pri dėdlies nupilkiejusiuoms ė viejė nugaloustuom lėntuom apėpierītas ė skėiduom dėngto stuogo daržėnies. Tavi pajotės tojau pat praded vumbrītė bjauros ė pėkts, ni šeimininka neklausous gelsvā roda plauka šou. Če bova dėdliausė žardėina, po katrou liuob ganītėis ciels polks baltū žousū. Bet vėitas, nuors žousū ė geruokā apterebītas, ožteka ė mums. Vo jē ė če nebišsėteksem, galiejē nutriestė ė už truobuos, katrou kelė šončė medē skīrė no daržėnies.
Galieje liektė ė dā tuoliau, kor pėlkā žaliava, vo kā liuob pražīs, liuob dūloutė violetėniem spalvuom smailevėršūnē neaukštė vėržīnā. Anėi kas kelė žingsnē dar bova apsėkaišiuojė švėisē žaliuom vaivuoru šakeliem, vo kėtor da ė kadagēs . Kā dūksem, liektė kāp gal grētiau ė mėkliau, žėnuomās,‏ trokdė vėržīnu akmėnīs, kėisā ė dar pasiotės tu viržiu šakieliu aštroms. Anuos i blauzdas liuob kėbtė ni kėik ne mažiau kāp mūsa kaimīna pėkta kalė. Bet mes toukart jau bovuom šaunės mergelkas ė da šaunesnė vīriokā, tā nieka tuo neveiziedamė galiejuom pridarītė dar ė ne tuokiū dalīku. Mums daug svarbiau bova, ka laiko sosėrinkto mūsa kompanėjė – būrīs vākū, katrei gal nikėinuo neprveizamė lakstītė, slapstītėis  arba  užsėjimtė kuokēs kėtās žaidėmās. Liuobam būtė no liekėma parkaitė, linksmė, rauduonās žondās, vo šūksnēs, nustebėmās, spuorās ė zabuovu pargaliem liuob skombies ė skombies skardingė mūsa balsā. Vo laiks liuob tėrptė kāp skaniausis valguoms leds išalkosė ė parkaitosė vāka bornuo.
Tonkē vėn, ka jau gerā isėžaisem, liuobam  užmėrštė ė ganīkluo prirėšta Joudė, kuri kāp balerina scenuo stīpliniejė tarp iki rauduonoma išgriaužtū īlinkiu ė palīgėnos aukštā iškėlusiu šūdīmiu kėituos žuolies. Če ė palaida karvė ne kažkou tebūto sogrombiusi, vo mes toukart par vėsa posdėini tepakieliem,  musintās, tik kuoki vėina karta. Genont i nomus, jau leido Joudė tėn, kor vešliausi pagriuovė žuolie, ė ta vargšė paralkusi gruob kāp begaliedama, bet a už posadīni to begali ištėmptė pėlva, jē tam rēk gera posdėinė? Nikāp! Kā ė kāp bevėdurioutumi gerās nuorās, šī karta jau nieks nebišēs: ė muotina, ė tievs aiškē ivertins tava darba – Joudės abodo šuonā  īr gėliausē ikrėtė ė matuos vėsė šonkaulē. Ė mon patem dabā veizont i karvė plaukā ont galvuos stuojės, bet no tuo karvės pėlvs ni par naga joudīma nepastuorie.
So tuokė karvė isėdongėnos i kėima, išgėrsto kelēs tuonās aukštiau pakelta mamas balsa. Bova i miešla sotrīpta mona sāžėnė. Vo ka vėsks turieto aiškesnė ė juntamesnė pabaiga, išejės i keima tievs vėsū akivaizduo praded muni švėntintė so dėrželio. Žėnuomās, genous kėik begaliedams. Kor tor dėržielis pagluostītė mona nerėibi užpakali, vėn kėšo ronka, bet ne mėnkiau kliūn nagams ė blauzduoms. Kā švėntėnėms  pasėbėng, be večerės eso išvarīts so vėso karvė i pagriuovius ė dar mon īr pasakuoma:
– Pakol karvė neprijies, ka kėimė tava ni smarvės nebūto...
Ė ganīdams tou vakara pagriuovie karvė, pasėrīžau, jē nieks nelėips ētė goltė, ganītė lig pat saulietekė.
Tuolėi, rītūs, veizous, kėlst dėdlis geltuonā rauduons mienou. I šuonus no anuo ištīsė retė debeselē keliuos vėituos pažabuojė anou, bet mienou po biški kėla aukštīn, vėn mažiejė ė išlinda i vėsā švari dongo. Dabā aiškē maties, kā ons tor, ka ė nedėdėlē aiškės, bet apījoudės akis, šiuokė tuokė borna ė iš morzas apaloma īr panašos i žmuogo. Tuo dongaus veituo, kor mienou šveitė, žvaizdės beveik vėsā nubloka, vuos bematies, vo kor tuoliau – veiziejuos i žemė aiškiuoms ė aštriuoms akeliems. Dėdlesniuosės, kor toliau i dongaus pakrašti, degė rauduonomo ė mėrgiejė kāp nedėdlemė viejie žvakės lėipsnelė.
Laukā nurėma ė pritema: nebgaliejē matītė ė atskėrtė kas kamė īr. Tik žėnuodams jautē, ka tėn tuolėj, pri lauka kelė, pėlkou vėina suodība, dā tuoliau – kėta, vo tuoliesniu – jau vėsā nebmaties. Šiaurie, jau geruokā naktėis prigesintė, dar šveisoliava vakara gaisā, ė, veiziedams i anus, galiejē jaustė, ka tėn, ont dėdliuojė kelė, vuos vuos  iveizamė kėlst i dongo tuolėmė mėškelē. Bet akės ne tuoki stėpri, ka vėskou beatskėrto, ė, ėlgiau pasėveiziejės i mienesė nušvėistus laukus, begaliejē matītė tiktā pėlkoujinti šešieliu ė kažkuokiū neaiškiū kontūru mišini.
Joudė tik šlėmšt žuolė, tik skob – ni galvuos nebipakel. Anā nieka nereiškė ni mieneseinas naktės, ni tuolie pradingstous vėiškelis. Ganiau, ganiau, vo paskou veizous – kažkas atēt. Išgėrdau mamas balsa:
– Ēk nomėi, ont čėgūnās īr potras, aš pabėngsio ganītė.
Nieka nepasakės, beveik šnīpšdams kiūtėno i kėima, prisėtašau truobuo baltuos kunkuolīnės, nusėplauno bornaprausie bliūdalie kuojės, mauno po patėlās ė beveizont užmingo.

                                                              9. Pasiotėms

Retkartēs so Joudė liuob pasėtruopītė ė keistū, vākāms dar nežėnuomu dalīku. Vėna dėina pasėtaikė karšta kāp prikūrints pečios: ni viejelė, ni kuo kėta, tik mėrgoliou no žemės kėlstous prīšpėitė karštis ė, ruoduos, ka tojau pat vėsks aplinkou iškeps.
Atēto i ganīkla, ištrauko mėita ė vedo Joudė pri Deinininka. Kā vėsā nenusėbėngto, mėslėjo, aplaistīsio so šalto ondėnio. Bet Joudė mon pasėruodė biški itartėna: ausis pastatiusi žvalguos i laukus ė garsiau kāp vėsumet baub. Bet tuokė karšta dėina, jē kas tavi prirėšto vėdurie dėrvas, a to nebaubtumi?
Kā tik priejau, Joudė pripoulė pri monės, sobaubė ė viel meties i šuona. Aš jau tempo anou pri ondėns, bet ne tas bovės. Joudė ni iš tuola, ni i tou posė nenuor beveizietė. Pajotusi, ka mėits ištraukts, ka trėnksės iš vėsū jiegū,  ka pasėleis ni taka, ni kelė neveiziedama – vėn zuovadās, ė rėstė, ė viel, ė viel... No tēp, liguo būto vėsā sodorniavusi. ¥A tėi prakeiktė dvilinkē tēp baisē pol ont gīvolė, a kas...´,– pagalvuojau, ė pavėjės, prisėgretėnės gruobo lėnciūga, biegdams iš paskuos vėn tempo anou ont Deinininka. Kol aš vargās negalās tou darau, Joudė pralek pro vėsus mūsa ė sosieda daržus ė atsėdor jau ont vėiškelio. Ė če nesostuo, jau sok i Valon– čiaus duobėlus, vo ipoulusi nimaž neveiz, ka pajiestė, vo kėik ikabindama skot tuolīn...
Paskou šēp tēp viel sočiumpo bešliaužonti mėita ė jau beveik isiotės ė itėmpės vėsas sīlas miegėno atsėspėrtė ė dā sodoudo so itempto lėnciūgo gīvoliou par šuonus. Bet ons, līguo če nieka nebūtom ė nieka nesoprastom, baub ė pasėspardīdams lek i prīšaki. Pri pat Pikieliu žemės pamatau iš žuoliū bekīšonti dėdli akmėni. Dabā jau leko par aukšta žuolė ė somėslėjo lėnciūga gala užmestė i šuona, kā, biegont pro akmėni, galietiuo užsoktė ė sostabdītė patrakosė karvė. Sostabdiau, bet trėnkies ka ė lėnciūgs sotratiejė, vo ana pati iš isėbiegiejėma beveizont apsėsoka ontrēp.
– Velnė ragouts, da ė spronda nosėsuksi!– besošokau.
Apveizo karvės šuonus – nikuokė bimbala nematuos. Ēto artīn, bet ana nemata nē mona gerėnėmuos, nē kėtkuo.
– A tik nebūsi patrakusi? A nebūs kuoks šou aprėjės?– klauso pats savės ė mėslėjo, kāp če bebūs tuoliau.
Ė žuolies, koriou beilsiedams parauno ė atkėšo, jiestė ni nemėslėi. Tik žvalguos, šnuopou, tarpās iš vėsū plautiu baub, kad atruoda ė kakarėnė išlieks karto so tou balso, vo tarpās tīlē dejou, līguo būto sosėrgusi kuokė nepagīduomo ė mėrtėno lėgo.
Nikāp ni prisikėšės nesopronto, kas galiejė Joudē atsėtėktė. Kėik pabovės, kā jau karvė līguo biški apsėramėna, pajemo lėnciūga artiau kakla, atleido no akmėns ė miegėno tėmptė atgal. Vo Joudė, paejusi kelis žingsnius ė pajotusi, ka aš viel anou vedo, tik sošnuopava, ka ė nuosės skīlės išsėplietė, viel iš vėsū plautiu sobaubė ė ka meties, sokompėnusi spronda, i šuona, ka lėnciūgs sospaudė delna ė vuos nenuvėlka no perštu skūra. Aš kāp pupu pieds nuliekiau i šuona ė išsėteisiau ont žemės. Vo karvė viel pasėleida i kuojės. Beliekdamė abodo parkaituov, prakaita lašā praded rėitietė par kakta, jied akis. Bekariaudams ė nomū posė užmėršto. Šēp tēp karvė viel prisėgeno. Eso vėsos išsėvoluojės po žemės ė vuos nekriuoko. Nedėdlē ė besopronto, a prakaits, a ašaras bieg. Šēp tēp viel sočiumpo mėita ė, isėspīrės i žemė, miegėno sostabdītė pasiotosė karvė, bet nieks neišēt, ė mažās žingsnelēs, līguo biegtiuo pakalniou, leko iš paskuos. Vel\'s, ne karvė, lek nuosės teisomo ė, nuors to anou užmušk, vės tėik bieg, ė vėsks. Ė vedo, jau nubraukė kuoki dešimta prakaita, atsėdūriev tuolėma sosieda pėivuos. Aš iš pasiotėma jau kriuoko balsē ė tėkruoms ašaruoms, vėsās žėnuomās ė nežėnuomās pragara žuodēs keiko tou karvapalaikė, bet ana riaumuodama ė šniuokšdama lek lonkuoms, ė aš pradedo abejuotė, a ana muni šī vakara ne– nudungins i kėta pasaulė gala. Jau pradedo rūpintėis, kāp berēks parsėgautė nomėi. Pasiota gīvolīs, iš paskotėnė pruota išsėkraustė. Darīk kou nedarės, parpliešk anou par posė, bet ė toukart, musintās, atskėras anuos dalis kucīs i prīšaki. Ė kor to biegi, kuo tau trūkst?
Patekės i nevilti, už kuokiū dvėdešims metru pamatau beaugunti stuora paopė glousni. Kreipo vėsa pruocesėjė i kairė ė taikau teisē i miedi. Matau – karvė nieka nesopront ė līguo pasėdoud mona nuorams. Sopronto, kad ė kas būto, anā tuokė glousnė išrautė tėkrā ka nepavīks. Gerā, ka ėlgs lėnciūgs. Metous i šuona ė so patio lėnciūga galelio pavīkst kelis kartus apsoktė aplink kamiena. Grētā idoro mėita, ė Joudė īr sostabdīta ontra karta. Pėrmiausē, nieka nebveiziedams, nukrėtau ont žuolies ė kėik reikint atsėilsiejau, vo minties pats sau sakiau ė parsakau: – Dabā to, prakeikta kvaukė, iš mona ronku tēp lėngvā nebipasproksi, pajimsio tavi i naga kāp reikint!
Ė pajiemiau. Atsėrėmdams i glousnė kamiena aš kāp vuors musi trauko ė trauko anou artiau savės. Ana daužuos ė siunt, bet dā nebova, ka kuoki karvapalaikė pasaulie komet būto tuokius glousnius ruovusi. Siosk ė daužīkės kėik tik nuori, bet tava kaklos, to ragana gaurouta, par sėlpnos, ka išrautumi tuoki miedi. Dabā, ka karvė pritraukta, veizous i anou ė nesopronto, kuoks vel\'s šėndėin i anou ilinda: ana nejaukē jodėn galva, šnuopou iš vėsū plautiu, garsē baub ė tīlē bėrb, pastatiusi ausis žvalguos i šuonus ė monės kāp ė vėsā nemata.
Pasėveiziejės i tuokė artistė, pajiemiau ė dom apvėjėmās užnieriau lėnciūga ont Joudės ragū ė ont snapa. Žėnuojau, ka tēp pasėkinkės karvės smarkoma, ka ė kėik ana siosto, somažinsio beveik lig nieka. Žėnuomās, Joudē tas baisiausē nepatėka, ė ana muisties, šnīpštė, muojava so ragās, portėna galva, bet gerā užnerts lėnciūgs no platē išaugusiu ragū ė nuosės nusėnertė negaliejė. Sakau:
– Reikies, brongiuojė, pakėntietė, esi nusėpelniusi ne tuokiuos bausmies.
Atleidės lėnciūga, pamiegėno pavediuotė ė isėtėkėno, ka mon nebrēks liektė iš paskuos, ė galiesio vestė karvė tėn, kor mon rēks. Ne ne, vėsā ne tėn, kor ruoda išpliorės karvėšks tava pruots.
Bet kā pradiejuov judietė, pasėruodė, ka vėituo sotarėma ė dabā būs nemažā varga. Joudė, kol aš nudieliuojo dešimti metru, aple muni apėbieg, musintās, teik pat kartu, bet patrauktė tėn, kor ana nuorietom, nebgal, stėprē skaud soveržta nuosės.
Nusėkonkėnė, nusėbovė po biški artiejuov pri nomū. Ė, ka prirėšau Joudė pri kablė ė vuos nekriuokdams mamā papasakuojau vėsus nuotīkius, ana paveiziejė i karvė ė pašaukė tieva:
– Grētā vesk Joudė pri jautė.
Po tuo mon pāiškėna, ka eso tėkros vīrs, jē mon pavīka sosėtvarkītė so karvė ė parvestė anou nomei. Ė aš sopratau, kuoki kvankteliejusi gal būtė panuorusi jautė mūsa Joudė. Nerēk ni kuokė pasiotosė šonėis, vo so gīvolio sosėrokoutė nebgali. Gerā, ka tuokėi dalīkā tepasėtaikė dėdlē retā.

                                                           10. Nuorem valgītė

Bova laikā, kā par vadėnamouji popžīdi šiepelie nebliuob belėktė dounas. Ne kėik beliuob būtė ė bulviu. Douna – tuoks dalīks, be kuriuo pasaulis vākāms pasėdara tomsos ė nebsoprontams. Kor bovės, kor ejės – jau ė stuovi pri atdarū šiepelė dorieliu ė, pasėjiemės neaštri pėili, rėnti no kepala vuos apžiuojema abišalė. Atsėkondės kāp apžiuoji kousni, leki pro doris, ė, būdams laukė, ni nepajunti, ka jau ronkuo nieka nebier, ka jau rēk rastė tarpieli laika ė viel biegtė pri šiepelė.
Skani so rūgštelė liuob būtė mamas kepta douna. Pakondos pėrmôji kousni, rūgštelė ė žondikaulius liuob sotrauktė. Kepala apatės vasara vėsumet liuob būtė apkėbusi kleva lapās. Atpjuovės rėikė, ka nukrapštīsi lapus ė lapkotius, roda plotelė liuob būtė švari kāp reišota kondouls, ė valgont burnuo nikumet netraškiejė žemė. Vo jē paveiziesi i nučīstīta vėsa kepala apatė, če lapgīslės būs atsėspaudosės lapa vieduokliems, dėdlē panašiuoms i žemielapiu gelžkelius, opės ė kelius. Vo svarbiausē bova, ka truobuo īr šiepielis ė ka pribiegės gali atsėrėiktė dounas. Peilė galiejė ė nebūtė. Toukart dounas liuobam ė atsėlauptė, nuors mama tuo ė neleida. Aplaupīts kepals, žėnuomās, nepoikos, bet kėik če troks ė anuo neblėks...
Liuob pasėtaikītė ė tuokiū popžīdiu, ka šiepelie dounas nebibūs ilgiesni laika. Mes už karta liuobam pajostė, kou tas reišk. Sunkės kāp akmou bova tuos dėinas. Kor ejės, kor nejės – kuojės vėn atved pri šiepelė. Atėdarā dorelės, vo tėn nieka nebier, negot kuoks netičiuom nukrėtės truputielis. Bet kou ons gal reikštė tuokē dėdlē borna ė da dėdesnem pėlvou? Ė vėsa dėina kažkuo vėn trūks ė trūks. Ė mūsa žingsnē kažkuokėi kėtuokėi jau liuob pasėdarīs, ė balsā pasėkėis. Pripoulės pri šiepelė i anuo toštoma liuobi atsėtrėnktė kāp Jesa kalė i smėlga.
Tuokiuoms dėinuoms dėdliausė mūsa atspėrtės bova Joudė. Iš rūgosė pėina mama liuob spaustė sūri ė anuo galiejē valgītė kėik tik lend. Ont sūrė galiejė untsėgertė pėina, untsėkoustė saldiuos varškies, kuri tou laiko liuob būtė vėituo mėltu dedama ė i konkuolīnė. Bet varškie ė sūris so peino tėik liuob ikīries, ka i anus ni paveizietė nebgaliesi. Išgierē pėina, užsriebē peinėškas potras so varškies konkuolās, vo pėlvs kāp bova, tēp ė palėka neužkėšts – reikiejė kažkuo kėitesnė, rūgštesnė ė sūresnė. Ka pri vėsa tuo kas būtom pridiejės ka ė nedėdėlė rėikelė dounas, no, kad ė posė, būtom bovės vėsā kėts rokunds.
Dabā pamėslėjo, vo kas iš mūsa bebūto bovė, jē tas kelės nedielės nebūtumem turiejė Joudės? Tik dabā aš kāp reikint galio soprastė, diel kuo tievā tēp nenuoriejė anuos prarastė.
Tēp begīvendamė solaukiem ė kulkuoziniu lakū. Tievs i anou istuojė vasara, kā jau vėsks bova pasiets ė žadiejė neprasta derlio. Kā istuojė, tojau pat atiemė arkli, padargus, žemė. Palėka tik vėštas, kiaulė ė karvė. Ė vėskam sietė ė ganītė turiejė ožtektė šešiū dešimtiū aru.
Bluogiausē bova, ka tievs negaliejė veizietėis i kulkuozėška žmuoniū darba, vo kulkuozininkā ont anuo vėn pīka, kam, atejės i darba, tojau, nelaukdams kėtū, jem ė praded dėrbtė. No tēp, līguo būtom ne kulkuozė, vo sava daržė. Tad, ni metams nepraejos po istuojėma, tievs parašė pareiškėma, kad iš kulkuoza anou išlēsto. Ė išlēda. Žėnuomās, ne be tam tėkra sorokavėma so balsū skaičioutoujo, korės tou laiko nuomava pas mumis naktėi luova ė pusrītē erbetas so douno. Po tuo neblėka ni tū keliū aru, vo karvė kūtalie stuoviejė kāp stuoviejusi. Tievs iš kulkuozninka palėka melioratuorios, prīš tou dā pabovės statībininko, keliū remontininko, telepuonu stolpū statītuojo ė liniju tėisiejo.
Ė tēp gīvendams tievs rīžuos kāp nuors išlaikītė karvė – bent kol mes prakosem ė bėngsem vėdorėnė muokīkla. Žemės ūkė kulkuozėnėma metās šeimuo jau buvuom cielė aštounė.

                                                               11. Lonka ė opė

No tuo laika mūsa Joudē ė mums prasėdiejė dėdliausė sunkomā ė anėi vėn stūmies ė stūmies, pakol sosėstūmė i ėlgā užtrokusiu metu krūva. Tonkē vėn karvė i lauka, kap kuokė baisiausė banditė, beliuobam išvestė tik niekam nematont ont vakara arba naktims.
Par laika pripratuom ė pri tuo. Matītėis, jau buvom geruokā isėdrousėnė, ka iš kėima i laukus so gīvolio kartās aš jau liuobo išgīgoutė unkstībuo pavakarie. Tou laiko karvė kartās liuobo varītė i paopi. Pagėrdau, po tuo karvė pol i lonka ė graibsta žuolė. Bet a leisi, vėsėms matont, patiuo aikštie? Tempo Joudė vėn tuolīn ė tuolīn, kor daugiau krūmu ė kor bėngas mūsa kulkuoza žemė. Če, Bartovuos vingiūs, aug išsėkietuojė i šuonus ė kėik nuoriedamė i vėršo karklā, glousnē, alksnē ė kėtė medē.
Toukart jau pėrmuojė žuolie bova nupjauta, vo atuolā kėla tonkiausio šepetio. Pats žuolies skanoms! Joudės neatplieši no žemės – tik šlėmšt, tik rīn. Vėskou iš eilies, be asėkviepėma, be kuokė žvalgīmuos. Gerā ejė ne tik vingiuorīkštiu lapelē, bet ė nuotrīniu, ė kėtuokėi. Par deinas nusėstuoviejusi kūtie džiaugies ne tiktā vasaras pavakarės gaivomo, bet ė skrondi tėnkėna jauna ė skanė žuolė. Kā ganīsio, liuobo ikėštė karvė i pati gėliausi opės vingi, pri pat karklīnu tonkmies, ka nikėinuo akės, ni iš kuokiuos posės negalieto pamatītė, kas če dedas.
Karvė ramē jied, vo aš sergiejo. Jē iškėlst kuoks itarėms a pavuojos, jau nebveizo ni opės krontū statoma, ni ondėns gėloma – statė galvo abodo so Joudė polav i ontra opės posė, kor bova jau kėta kulkuoza žemė. Karvē, žėnuomās, tuo nepāiškinsi, ė ana dar spīriuosės, bet kėita mona ronka, koriuo lakstė stuora ė skaudi rīkštė, tus nikius grētā liuob parlaužtė.
Gerā tuom pavakariem liuob būtė ne tik karvē, bet ė mon. Laukė dar tebtvīruo dėinuos šėloma, če pat teliuskoudams bieg opės ondou, sėitovū atšvaitūs kāp tėkros spind mielėns dongos, palinkusiu karklīnu žaloms, pri pat ondėns augontės ė sava barzdas i sumerkosės nenukėrstas ėlgasteibės žuolės, patemė ondėnie mielėnās ė rūžavās žėidelēs sožīdė augalelē.
Platesnies sėitovelies ondou beveik nebieg, tik vėinuo kėtuo vėitelie līguo iš žemės išdīgstonti sruovelė, pasėmaišīdama švelnēs verpetieliu rinkelēs nulingou i žuolietus pakraštius. Beveiziedams i anū sėdabrini ondėni vėn ė vėn matā, ka kažkas i anou krimt, kažkas šuokinie ont anuo spindontė nogaro. Tā, veiziek, nudžiūvosės karkla šakelės žėivelė, karštuos saulės bočioujema, praded rėistėis, biški trakštelie, atšuokst  no medė ė nežėnė kāp dar laikuos nenukrėtusi, jug bier prikėbės tik pats sosėrėitėma vėdurielis. Pūstelie nuors ė mažiausis viejielis, vo gal tik uors pasėmaiša no dėinuos karštė, kā ons nusėleid pri pat ondėns. Bet jau tuo ė ožtenk, ka jouda roda žėivies atplaišelė atėtrūktom, ė, veiziek, ana, sokdamuos uorė kāp kuoki sparnouta medė siekla, jau leidas i ondėni. Vo kėik nugeltusiu ė jau pradiejusiu džiūtė lapu krimt, kā i medė dar žalės garbanas isėsok kuoks nuors paopė paukštātis, katros mažū kuoju nagelēs ė kėito aštrio snapelio praded krapštinietėis ė biegiuotė medė šakeliems. Bėrst ė bėrst i opė atgīvenosės medė dalelės, vo ondou anas neš kor nuors pri kronta a skersā opės išsėtėisosė šakuota medė. Veiziek, po kėik laika jau soplukdīta dėdlie sānašu krūva, pro katrou ė pats ondou jau tvenkas, nebgal duorā beprabiegtė, ė praded smarkiau veržtėis ė garsiau bornuotė...
Vo kou jau besakītė, jē i ondėni pliumptelie rėibos, stuors pėivas žiuogs. Sparduos vargšos, vartaliuo ondinie sava rodus ė žalius marškinius, bet atramuos tā nier. Apatiuo, gemie tik sūkurelēs besimaišous minkšts ė šėlts ondou. Ė jou daugiau skerītiuojės, jou daugiau vėrpėn ė draska ondėns sėdabra, tou grētiau pamata anou raji žovės. Bet a galietumi tuokem naivem padarou idietė bent kėik pruota arba išmuokītė plauktė? Kol pėivuo, yr dėdlē mondros. Kāp tik i ondini, tēp ė amėn. Jug jē ne tuoks iš pruota išejosė šuolis, būtom ikrėtės artiau krašta, vo aš būtiuo anou jiemės ė ištraukės, bet to i tuoli diejē iš vėsuos svēkatas ė dar išskleidē kėik begaliedams niekam netėkusius sava sparnus, ė vuožteliejē i pat sėitovuos vėduri. Tuokem nutrūktgalviou jau nieks nebėpadies. Ė dar... A mon, tavi dorna žiuoga ganītė, kā če pat torio sava Joudė?
Atsėtraukės no ondėns atsistuojo ė apsėžvalgau, bet, nieka itartėna nepamatės, isėspėtriejo i mielėnsparniu laumžirgiu polkieli. Mažnē kiaura deina plakas mielėnuoms pėivas ogneliems: tā padeg maža valondelė ont kuokio žuolelės lapo, tā pakėlst i uora, tā viel leidas žemīn ė sožīdrou ont  šakuota ė jau žėidelēs atsėvuožosė augala, korės kėita kuota ė šakas iškėša iš ondėns beveik patemė sėitovuos vėdurie. Tuo augala žėidelē rodamė apvalkalelie, bet ons jau plīšt, ė pro prasėvierosius tarpus lend baltas žėidlapiu skiautės, vo patemė vėdurie – gelsvė žėida oustelē. Bet laumžėrgē i žėidus neveiz. Tėi gīvē īr vasaras opės ė saulės mielėns džiaugsmos, vo ne darba bėtelė, korē rūp tik medaus pritvinkės žėids. Če ne ta padermie, če vasaras dūmelē, saulelės kūdėkē... Tuokius sotvierėmus žmuonės vadėn donžuanās. Īr, pasėruoda, anū ė tarp sparnoutu, ė nesparnoutu žemelės gīventuoju. Če matau ė kėtuokiū skaidresparniu laumžirgiu. Anū rīškės so išpompusiuom akim galvas joudou iš tuola, vo melsvos, joudās taškelēs išmargints lėimėnielis beveik nematuoms. Anei gīven tēp pat sava maluonomou: glamuoniejės ė dūkst saulie, šuokinie vėns ont kėta, mušas ė gluostuos, ikaitė viesėnas ondėns artomo, narda uorė ė išdarėnie vėsokius špuosus.
Vo i sėitovelė ibiegontė ondėns erzelīs, ont dogno sonešta žvīra ė kriauklieliu margalīnė – kāp tėkra atsėgolosė i opės dogna dėdėlė kruokadīla nogara. Ontā ondou, atsėtrėnkės i dėdli akmėni, šuok tėisē i vėršo, bet tou šuoli solīgėn ė beveik užgesėn iš vėršaus biegous ondou. Ė vės tėik, atsėtrėnkės no akmėns, ondou atkaklē šuok ė šuok, ė nugal stėprė opės sruovė, bet diel tuo gīva, līguo iš žemės trīkštunti šaltėnė versmie, atsėradusi patemė opės vėdurie, kunkoliou ė maišuos, plauk tuolīn mažās verpetelēs. Už keliū žingsniu viel vėsks nurimst, ė ondou bieg kāp biegės.
Bet ė pats ondou nikamė nier vėinuods – tuo verdenie tīvoliou ne tik pėlkoma, bet žībtiuo ė saulės spindulīs, atsėver ė dongaus žīdroms, sovėrp palinkusi ont ondėns karkla lapu žaloma...
Vo kou tėn opė kliuok ė gorg, iš kor tas triukšmos ė barnis? A–a... Tėn, opės vėdurie, sosėglaudė do dėdliausė akmėnīs ė vėdurie palėka tik maža tarpieli. Pri akmėnū ondėniou platomuos jau užtenk, užtenk – biek sau i svēkata, opalieli! Bet ne, nebieg. Vės tėik lend i tarpuakmėni ė kāp paskotėniuojė pliuotkarka baras ė gorg, ė vėsam pasauliou garkčiuo aple če metu metās nepasėbaigonti pėktoma ė nuoskaudas... Jau ė akmėnīs pajoudava, ont anās prikėba slīdės ė žalzganas ondėns mauru pakotrės, vo po anū apatė ruopinie sogrėižtas ondėns sraigelės, šimtakuojės joudas kirmielelės, mažė rauduonė ondėns vabalelē. Ė ne tik ruopinie, bet plaukiuo, ė, pruogā pasitaikios, jē tik ėlgesniuojė kuojė prigaun, kimb vėns kėtam i klepus, pasėgrom kāp reikint, ė, tik pamatė, ka ondėns sruovie baig anus išneštė iš pakūtriu, paleid vėns ontra, ė kėik beišgal greitībies ėras pri akmėns. Toukart laimingė atsėstuo ė, jē bekariaudamė nenusėruovė ė teb– tor, kraipa ėlgus oustu siūlus...
Kėik daug opie vėsuokiū nesoprontamu ė kninguos neaprašītu dalīku – gīvenėmu, karū, gudrībiu, sogīvenėma ė nusėgīvenėma, meilės ė pasiotėma, jouka ė rimtū dalīku! Ė niekam nerūp, ka opės pīkst ont akmėnū, ka tas gorgous ė saldomo teškous garsos gluosta karklu šakas, nuskėist viejė šlamesie, trauk žmuogaus pavargosė ausi klausītėis ė klausītėis. Ė nepajunti, kā jau tīlē atēt vakars, ka jau rēk iš opės vingė varītė Joudė ė soktė ont nomū...

                                                      12. Labrītinis

Lonkuo kažkas atsėtėka!
Isėklausau. Kažkas sodrumstė šėlta pavakarės ramībė. Šuoko i pėiva, leko i vingi. Kāp tad! Že jau kareivėškuoms galife kelniems apsivėlkės, ont vėršaus untsėleidės tuokė pat poncerka, ont akiū untsėtraukės jouda prinešiuota keporė, jau iš žemės ė mėita ištraukės... Joudė vedas kulkuoza kumunists labrītinis Paulauskis. Labrītinis dėl tuo, ka neskīrė rīta no vakara. Sotėktam žmuogou vėsumet tesakīs ¥labrīt´.
Ons prīš kėik laika dėl kažkuo išsėrėjė so sava sosiedo tėn kaimė ė nesenē atbiega priegluobstė ėiškuotė pas miestalė strėbuokus. Aš nedrīsau anam skersā kelė atsėstuotė, tebibovau vaikigalis. Tik jiemiau prašītė:
– Diedė, nevesk karvės. Atidouk, jug aš ne kulkuoza lonkuos teganiau, vo tik atvariau karvė pagirdītė...
Maloujo, dedous nekalto. Dar prašau, dar maldaujo, jau mon kelė kviepteliejėmā belėka lig ašaru, bet tas nieka nepaded. Jau vīviedams ēto iš paskuos, prašau, ka atėdouto, žado Joudės daugiau nebvestė pri opės.
– Žėnuom mes tuokius,– saka diedė,– mums vėsor ta pati tarībėnė žemė. Nuvesio i raštėnė, užmuokiesėt bauda, toukart žėnuosėt.
Ė ēt tuoliau, neveiziedams i mona sriūbavėmus. Jau ė ont kapū kelė išsėdongėnuov, vo aš tebėprašau, bet uns bova kėits kāp gelžės ė vėn balsē primėn:
– Užmuokiesėt bauda, toukart žėnuosėt...
Labrītinis jau temp Joudė Kapū gatvė, vo aš, pamatės, ka nieks nebipaded, pasėleidau pro kapus nomei. Vuos neašaruodams aiškėno mamā, kas nutėka, ka ne mūsa kulkuoza lonkuo teganiau...
Mama, nieka nelaukusi, išejė i kulkuoza raštėnė, ė, dėdlem mona dīvou, po kuokiuos adīnas parejė vedėna mūso karvė. Kulkuoza pirmininks beveik nieka nesakė ė bauduos muokietė nerēkalava. Tik lėipė pasėjimtė karvė ė ētė nomėi. Labrītėnė pastongas nuejė niekās. Pasėruodė, ka miestalie īr ė kėtuokiū žmuoniū...
Bet vės tėik po tuo karta, griežto tieva isakīmo Joudės ganīma vėita reikiejė sosiaurintė lig pakelies griuoviu. Ė, ni cipt, niekor daugiau!..
– Jē tēp nepavīks išganītė karvės, rēks pardoutė,– pridiejė tievs.
Vo jug mums reikiejė kāp nuorintās gīventė, nuors karvė, kāp besuksi, mūsa petems bova par sunki našta. Karvės, ka ė kėik benuorietumi, i dongo nepakelsi... Anā reikiejė žaliuos žuolies. Vo ta žuolie, kuožnos vāks žėna, aug tik ont švėntuos mūsa žemelės. Ganiem Joudė pakeliū griuoviūs, bet anėi jau priklausė ne mums vėinėms. Sava dalis artiausē miestalė liuob pasėjims keliū meistrā ė darbininkā. Tėn jau ni beganīsi, ni bepjausi.

                                                     13. Manuomuos tuoliau

Lėka ė dā vėina skīlie – pri pagriuoviu pridietė netuolėi esontiu dā nelaiduojemu kapu pėiva – anuos bova kuokė posontra aktara. Ta žemė bova aptverta zuomato ė tėn karvelės neivesi. Pėiva bova sena, auga vėsuokės smėlgas, rūgštīnės, vėns kėts vikis, vo pri pat žemės žaliava tonki kāp šepetīs kerpė. Karvē tuoki žuolie patėka kāp medos. Ta pėiva ėr nebova be žmuogaus. Anou savėnuos apīlinkės tarība ė bažnīčės varpininks, bet anėi a nesoprata, kas če daruos, a ė sopratė tīliejė...
Mes liuobam, kā jau pritems, jimtė dalgi ė ētė i tou pėivelė pasėšėinautė žaliuos žuolėis. Paskou jemi anuos prikėšta pėlna maiša užsėmeti ont petiū ė kiūzini nomėi. Ė tēp ont sava kopruom mes karvė išnešiem ne vėinus metus. Daugiausē, žėnuomās, tievs, vo paskou ė aš, kāp vīriesnis. Bova ė varga, ė nepatuogomu, bet toukart kėtēp neišejė. Vo kā iš laika žėnā, ka kėtēp nebūs, ēti ė kou rēk dirbi. Žuolies liuob reikietė atsėneštė kuožna nakti. Jē ne vėns, tā kėts liuobam ētė ė pjautė. Bova ė apsėniaukusiu, ė gražiū naktū, viejoutu ė tīkiū – vėskuo bova par tus metus.
Va, jau bėngies dėinuos rūpesnē, siedam pri stala, valguom večerė. Mažesnėjē jau taisuos goltė, vo mon tievs saka:
– Jau ēsiav.
Aš jemo maiša ė griebli, tievs – dalgi, ė išlingoujav žėnuomo takelio. Žuolie šī vakara rasuota, vo rītūs, tėn vėrš mūsa palėktuos ė medēs apaugosės suodības, jau kėlst dėdliausis mienou. Ėlgė ė pluonė kāp baidariu korpusā debeselē stuov tuolie ė nejod. Vuos iveizamė baltuom švėiseliem mėrgoliou žvaizdiū taškelē. Skaudē ė rīškē spind šiaurės žvaizdie, švelnē pleven dongaus gėlomuo dėdlės Dėdliūju Grīžola ratu žvaizdės. Tievs so dalgio ont petėis ēt pėrms, aš apsėvėlkės trumpuom kelneliem bindzėno iš paskuos. Mon i kelius ė i staibius daužuos rasuotas smėlgu ė šonažuoliu varpas ė erzėn. Aš šuokteliejo i dėrva ė ēto bulviu vagelė. Šėlta, par dėina ikaitusi žemė maluonē glamuonie kuoju piedas. Jau če pat ė zuomats. Paršuokav anou ė atsėdorav kapū pėivuo. Numatuov kor ėlgesnė žuolie, ė tievs, pasakės, ka nelīstiuo pri dalgė, praded skostė pradalgė. Daugībė kormrausiu, tā dalgis grētā atsėpjaun. Tīlē pagalondės, tievs anou doud ė mon. Pradalgės nesiaurėno, ė dalgis slīst pa– vėršio, nenupjaun žuolies.
– Nē tēp terēk,– muoka muni,– sokdams pinti spausk pri žemės, vo smaigalīs lai ēt vėršo.
Paklausau ė iš tėkrūju pjauno dabar ēt tēp, ka ė kerpė nusėskot. Po kuojuom palėikt nupjauta pėiva. Žuolie rasuota, sominkštiejusi, diel tuo pjaunas lėngvā ė gerā.
– Jau,– saka tievs,– nebtėlps i maiša.
Sogriebav, sotvarkuov, maišos išsėpot, pasunkie ė sošlomp. Padedo tievou užsėverstė maiša ont petiū, jemo griebli ė dalgi, ė sokav i nomus.
Nuēdams dā paveizo i joudus dėdliū lėipu šešoulietius, i balzganus, mienolė švėiso aptvėnusius kapus, i daugībė krīžiu, korėi spind ė joudou keistuom kapū paslaptims. Veizas i muni keistuom laiduotuviu pruocesijuom, ė mėrtėis maliavuokā žvilgtelie i mona jausmus žmuogaus kaukuoliu jouduom akiū doubiem, kuoju ė ronku baltās kaulās, korėi mona galvuo īr apsėpīnė vėsuokiausēs nutėkėmās, paslaptim ė nežėnuomās, netikietās dalīkās. Ė kā dabā ēto tievou iš paskuos, žėnau, ka nieka neatsėtėks ė nier mon kuo bijuotė, bet vės tėik mona nogara kažėn dėl kuo sosėtrauk ė sosėgūž ė mon atruoda, ka iš kapū pėivelės kažkėinuo ėlga nematuoma ronka vedo laukuonās līg stumtėnā išstom. Kā iššuoko par zuomata, nusėramėno, viel pradedo normalē ētė ė žvalgītėis.
Mienou jau palėpės aukštiau, jau, kāp rodeni laps, pageltuonavės ė sosėtraukės. Pėlkās apalēs krūmīnās briežas naktėis švėisuo mūsa ė kėtas pakelies suodības. Pasėšvėitėmās mėrgolioudama pro suodna, miediu kamienus, vėiškelio brungzd mašinas. Nutėlst ūžesīs, vo vakarū švėisi padongė mielėnā gelsvo brūkšnio jau geruokā pavažiava i šiaurės rītus, debesū paėlgė drīžē tebstuov kāp stuoviejė, ė tik neiveizama dongaus gilībė tebmėrg nesuskaituomu žvaigždiū spėitlēs. Jau ētav i kėima, ė miediu šešoulietē, ė truoba, ė kūtės šėloma padvelk i vedo jau užgesosė vakarīkštė dėino. Tievs daržėnie, ka nesokaisto, iškrata iš maiša ė paskleid žuolė, ė toukart ētav abodo mėiguotė.

                                                          14. Jau vėns

Ka jau kėik da paugau, žuoliės liuobo ētė vėns. Tonkiausē toukart, kā ėlgiau užsėbūsio kuokiuo gegužėnie a pas draugus, vo tievs būs kor nuors išvažiavės.
Ne vėsumet tebūsio laimings ė patėnkints. Liuob būtė vėskuo. Iš bet kor parejės, jau iš īpruotė paveizi so ronko tomsuo pagraibīdams daržėnies kertie, a īr žuolies. Retā komet tebova, ka būto. Jemo dalgi, griebli, maiša, numeto batus, apsėvelko kuoki prastiesni drabuži ė išlingoujo. Liuob pasėtaikītė naktū, joudū kāp smala. Ė pėivelie tik so baso kuojė apgrombės tegaliejē pajostė, a če īr žuolies a nē. Dalgi jau suksi iš īpruotė, čīstā nieka nematīdams, so žuolė pjausi ė kormrausiu žemė, bet maiša vės tėik pritratinsi kāp reikint. Paskou šēp tēp užsėkelsi anou, ė so vėino ronko laikīsi, vo so ontrôjė pasėjimsi griebli ė dalgi, ė, dūsaudams no svuorė, šliauši nomėi. Kā jau geruokā pavargsi bēdams siauro takelio, sostuosi, sosėrėitės dvilinks so maišo ont kopro pasėlsiesi ė paskou, pajiemės dalgi i ontra ronka, viel judiesi tuolīn. Liuob ožtektė vėina tuokė pasėilsiejėma ė jau parēsi.
Jau kapiniu nebibėjuojau. Anuos bova pasėdariosės bemaž kāp ė sava kėims – jug par anas ejuom ė ejuom. Ēsi galvuodams aple draugus, korėi īr kažkamė palėkė ė, kuo gera, jau senē mėigt. Tėi apmastīmā liuob tviskietė kāp i akis nusoktė saulės spinduliū atšvaitā, ė to pats sau liuobi atruodītė vėsos parmatuoms, lėngvos, spindous. Tas pjuovėms ė nešėms bova maž juntamė, pagal ipratėma kartuojemė ė nieka rimta neturintīs jodesē. Dā ė luovuo atsėgolės ėlgā negaliejē nusėramintė, atsėmindams begalė kuokiū nuors nereikšmingu niekieliu, nepasakītu žuodiu, balsa intunacėju – vėskuo, kas tik apsėplaukavosem pāugiou īr nelaukta ė skomb dėdlē prasmingā vėn dėl tuo, ka ė tava patėis vėdos skomb kāp Čiurliuonė paveiksla pavasarinis varps.
Bjauriausē liuob būtė, kā pėls lītos. Ne tik nuētont lītos skalbs kopra, bet ė grīžtont. Ondou varviejė par maiša, plieties po apīkaklė ė liuob nusėleis lig pat kelniu aprumba. Apsėsauguotė negaliejē, tad nieka ė nedarē, tik keikē lauka ė dongo, ka tuoks bjauros vakars pasėtaikė ė ka kiaurā paršlapā.