Sako, būna kartais
Jūros liga
Net žemėj per ilgai užsibuvus...

Sako... - - -

Aš ir tikiu,
Kas gi belieka,
Jei sako...

O supynės –
Visatos svaigumo grandinės
Kaip kirčiai
Vaikystės,
Įrėžiantys
Krikštą
Lyg randą
Vilties paskutinės
Pabusti
Išbusti
Prieš
Naktį
Tamsiausią
Išnuodytos
Klystkelių
Mūsų
Degtinės –
Krūtinės...

Skystųjų kristalų ekranų
Skysta-
blauzdiškumas

Prieš
Kareivišką košę iš kirvio –
Transc-end-entinio būvio
Eketės
Grūdintuvą - - -
Atiduokite dūstančią žūvį
Pokalbiui –
Paskutiniajam žodžiui
Ant stalo
Prieš gulant
Į lovą,
Išgulint amžiną
Miegą...

Palikit truputį sniego...
Bent truputį sniego! - - -
Liepai atšaldyti paakius
Kaip sausiui
Paliekam įraudusią
Tiltgalių saulę
Rūgpjūčio
Į jūrą...
Pagirių pagirioms
Numalšinti...

...Palikit

Klestėti
Tamsėti
Tamsiausią
Įklimpusio
Šimtmečio ligą,

Pra – nokstančią
Pačią save
Milijonais metų
Į priekį...

Palikit...
Palikit.
Palikit!

Palikit?
Palikit…
Man nokstantį vaisių,
Dar nepažinusį - - -
Dar...
Lazdos
Priešlaikinį – priešgimdyvinį
Įniršį
Supažindinti
Jį
Su nifomaniška
Žemės trauka...

Palikite man
Galimybę
Susiliet su žeme - - -

Ir be karsto...
Palikite man
Eeeeeeeiiiiiiiiiiii....Palikit!
Akis-ta-tą
Su VIS-A-T-A.