Ka nutėlst, neblaškuos šaltė žėimuos viejē,
Ė svīruoklė šakas švelnē tīst ont sėino,
Aš tarsi pavargus, vėsoku nudieviejus,
Džiaugsmus ė nelaimės sodedo i vėina.

Nuskėisto kāp jūruo liūdesė platībie,
Ė pri longa stėkla prikimbo ne sīki,
Ka laukā tuoliausė ė mėškā sužėbė
Monės išklausīto, kāp klėbuons klausīkluo.

Ė sakau atvierus sava vėsa širdi –
Kėik bovau laiminga, kėik dabā sulinkus
Begalio pri pečiaus kuošės išsėvėrtė
Ė akim aprieptė tuoliu pėlkus vingius.

Mėslėjo, ka palėks anėi kāp ė bovė,
Ka kumet Barbelės truoba bus atviesus,
Ė berželė šakas, viejus nusiūbavė,
Viel ont noma sėino ramomuo ėlsiesės.

Ė vės tėik prašau aš ka akies kertelie
Mon tas vaizds palėktom pro longieli maža,
Kor laukā prikėbė pri dolkieta kelė,
Ė rami tuolībė pėlkā nusėdažius.