Sniegas pamažu vis tirpo ir tirpo. Žiema traukėsi, keliavo į kitus kraštus. Tikriausiai pasiilsėti, kad vėl galėtų mus kitąkart užpulti. Aš nenorėjau, kad sniegas ištirptų. Tad atsisėdau ant tos šaltos, purios, o dabar ir šlapios vatos, kad dar pabūčiau su ja.
Jau nebekrito snaigės iš dangaus ir mano akims nebebuvo ką sekti. Vis dar buvo balta, bet ne taip, kaip anksčiau - dabar viskas buvo patežę. Nors sniegas ir buvo lipnus, bet iš to nebuvo naudos - juk su juo nesuklijuosi savęs.
Aš atsargiai įkvėpiau sniego, kad prisiminčiau jo kvapą ir, kad išsaugočiau jį per visą vasarą, kurios mes taip laukiam. Nors tikra žiema būna daug trumpesnė už vasarą... Ir pats šilčiausias metų laikas kvepia kitaip - gėlėmis, žydru dangumi, balomis ir jūra. O žiema turi kitą kvapą - lyg žvaigždžių, tamsaus, gilaus dangaus, ledo. Ir sniego. Tokio sniego, lyg jis, krisdamas iš debesies, būtų susirinkęs visus kvapus, esančius danguje, visus reginius, kuriuos išvysta tik aukštai aukštai gyvenantys organizmai. Arba palydovai.
Išgirdau kažką girgždant per šlapią sniegą. Tas kažkas ėjo juo garsiai, neįsiklausydamas į baltojo užklotą šnarėjimą, ar kaip tą garsą pavadinti. Aš atsisukau. Tai buvo mano draugas.
-Ei,- ištarė man jis.
-Laba,- aš atsargiai sušnibždėjau - nenorėjau sutrukdyti tylos, kuri jau buvo sudrumsta.
-Aš čia...atėjau. Žinai, žiūriu tu čia ant sniego sėdi, tai gal aš irgi kartu...
-Kaip nori.
Ir mano draugas atsisėdo ant sniego. Garsiai. Jis vis ieškojo patogios pozicijos, vis kuitėsi. Gal jam sniegas nebuvo toks svarbus kaip man.
Mano draugas sudrebėjo. Aš stipriai užmerkiau akis ir įtempiau žandikaulį. Nejaugi jis nesupranta, kad negalima viso šito jausmo trukdyti?
-Klausyk, man šiek tiek šalta...aš gal pasiimsiu antklodę. Ar tau atnešti?- pasiteiravo.
-Ne.
-Na...tai gerai...einu.
Aš vėl nieko neištariau. Ir kam reikia tai trukdyti? Juk tikra žiema būna nedažnai.
Vėl išgirdau žingsnius. Atsidusau.
-Va, antklodę pasiėmiau...- ištarė draugas. Ištarė garsiai, nekreipdamas dėmesio į tylą.
-Tai gerai, - trumpai atsakiau.
-Tai...gerai...- šiek tiek sutrikęs pasakė draugas.
Vėl nutilom. Bet kitas žmogus, sėdintis ant sniego, susivyniojo į antklodę ir vėl nusprendė mane pakalbinti:
-O tu...ė..čia
-Mhmm?- gan piktai sumurmėjau.
-Nieko...- draugas nuleido galvą, dar tvirčiau susisupo į antklodę ir atsiduso. Kaip gi jis negali pastebėti viso to baltumo, tų visų apšalusių medžių, apšerkšnijusių langų ir viso šio žiemos grožio? Kaip jis negali pamatyti tų mažučių sniego krislelių, kurie spindi kaip deimantai? Kaip jis negali pajusti sniego purumo? Kaip?...
-Aš gal einu, pasiimsiu telefoną, gal man kas parašys...nu, žinai,- vėl pasakė draugas.
-Eik.
Ir jis vėl pakilo, o sniegas, buvęs šalia, išsisklaidė aplinkui. Draugas nuėjo.
Bet vėl grįžo.
-Pasiėmiau... O tau čia nešalta?- pasiteiravo draugas.
-Nee...O, ė, tau?- paklausiau.
-Nežinau,- greit atsakė.
Aš pakėliau akis į dangų. Krito snaigės. Jos pamažu leidosi iš padangių. Tyliai tyliai. Aš stebėjau tą kritimą. Nejaugi snaigių likimas tik toks - pabūti debesies viduje, tada sušalti ir kristi?...kristi į Žemę, kurioje tiek blogio, tiek neapykantos?... Bet kiek jos pamato, kai besisukant, lyg šokant lėtą valsą, jos krenta į Žemę iš dangaus... Tik jos vis artėja ir artėja šalia tikro pasaulio ir tada jų šokis baigiasi - jos atgula ant Žemės, bet jos neuždengia taip, kad galėtum visą pamiršti...
Išgirdau gilų atodūsį. Tai buvo mano draugas. Nerūpėjo jam snaigės, jų šokis...
-Klausyk, aš einu pasiimsiu arbatos. Tu nenori?- paklausė žmogus, nekreipiantis dėmesio į snaiges.
-Ačiū, ne,- pasakiau gan piktai, nes juk jis man sutrikdė mąstymą apie krentantį sniegą.
Draugas vėl nuėjo ir vėl sugrįžo. Šį kartą besinešdamas baltą puodelį su garuojančia arbata. Aplink pakvipo kažkokiomis žolelėmis. Jos užgožė sniego kvapą.
Aš iškvėpiau karšto oro debesėlį, jis greitai pakilo ir išnyko. Tikriausiai sušalo. Iškvėpiau dar vieną oro gūsį, kuris pavirto lyg į mažytį rūką, bet vėl greitai išnyko.
-Klausyk, aš gal jau eisiu...man truputį šalta čia...- tyliai sušnibždėjo draugas.
-Ė...ką?- sutrikau.
-Aš jau eisiu. Šaltoka man čia.
Aš suraukiau savo kaktą ir atsisukau į draugą. Truputį pražiojau savo lūpas, norėjau kažką ištarti, bet mano draugas jau pakilo su savo antklode, telefonu ir arbata rankose. Bet kodėl? Ko jis išeina?...Juk net nepamatė viso žiemos grožio... Aš jam galėčiau parodyti, galėčiau, bet ko jis neprašė?...
Draugas žengė tolyn, tolo nuo manęs, kol galiausiai aš negalėjau matyti jo retkarčiais sudrebančios nugaros. Temačiau jo namus, kurie buvo netoli manųjų.
Aš pažvelgiau į tą sniegą. Jame buvo įspaustos mano draugo pėdos. Daug pėdų, kai jis vis ėjo prie manęs, ėjo nuo manęs...
Apsidairiau aplinkui ir sudrebėjau. Šaltis yra gražus, bet vis tiek šaltas... Ir žiema šalta. Nors vieną dieną ji baigsis. Vėl ateis pavasaris, vėl nutirps sniegas, mano taip brangintas, vėl pražys gėlės ir tikriausiai sugrįš paukščiai. Tik ar tos pėdos, įspaustos sniege, taip pat ištirps? Nejaugi atėjus vasarai, ten žaliuos žolė? Galbūt... Bet atėjus žiemai, pėdsakai vėl išryškės, vėl išryškės pėdsakai mano Draugo... Nors ir būtų geriau, kad ne pėdsakai išryškėtų, bet jis pats.

Kai dabar pažvelgiu pro langą, pamatau, kad sniegas dar neištirpęs. Ir žolė nežaliuoja. O po ją nebėgioja jokios skruzdės, juk visi dar miega. Tik mes ne.

Ačiū.