Aš basomis jau liečiu šlapią Paryžiaus grindinį.
Ir aidi paryčiais kažkieno gitara.
Pakrantėmis, kurių taip ir nepriėjom. Ir nėra jokio skubėjimo šiuose metuose. Bet nėra ir dvejonių.
Stačia galva į nežinią.
Aš nieko nebemoku. Baigiu pamiršti, ką reiškia kvėpuoti. Nebegaliu galvoti. Išsitrina visi patirti jausmai ir tik migla sunkiasi pro sąmonės plyšius. Reikėtų mane sulopyti ir išmokyti atgailos.
Net laikas čia bejėgis.
Aš kylu su žuvėdromis saulės pasitikti. Aš skęstu sekmadienio laukime.
Kurgi mes einam? Ką už savęs paliekam?
Kas skaitys mūsų laiškus, kai numirsim?... Kiek turėsim sviedinukų ir plaukų šukuotojų?
Kas kartą iš naujo. Palauk dar truputį. Mirusių lapų skeletų po savo kojomis. Ir tada aš grįšiu. Kaip apokalipsė. Kaip amžinoji šviesa.
Linkiu tau išmokti skambinti pianinu mėnesienoje. Vampyrų ir recidyvistų naktyje. Intelektualus kanibalizmas. Sadistiškas dievų kikenimas.
Visas keistas sąvokas supinsiu tau į plaukus.
Niekada nepamiršk šios vasaros. Prisimink ją kaip milijonus kitų niekučių.
Niekada neprisimink šitos vasaros ir nevalyk dulkių nuo bejėgės dvesiančios jos sielos.
Visi tikisi dar vienos revoliucijos.
Mes prisikelsime dar vienam pragariškam paradui!
Kaip pasmerkti, bet niekaip nenuteisiami. Mano dienos varva po vieną į niekur. O aš jas gelbėju. Bėgu ir bėgu ir bėgu... Kai kyla ir leidžiasi saulė į jūrą, aš kas kartą pažadu. Sustoti. Bet kitą dieną... Aš gelbėju savo rankomis jas. Ir kaip amžinasis variklis mano malda- dar nepasibaik, na, dar vieną dieną, kuri nors truputį norėtų būti išgelbėta...
Išprotėjame vėl iš naujo. Ir vėl laukais, kalnais, pavasariais, milijonu pavasarių, nespalvotais drugeliais ir žaliomis sutartinėmis.
Mes gelbėjame  jas po vieną. Ledais nuo mylimųjų skruostų, akimirka juoko užsimerkus, mažais žuveliokais, kuriuos pagauname rankomis, žodžiais: \'aš išvažiuoju gyventi į šiaurę\', supintomis pasaulio vaikų kasomis, netikėtu gimimu, sumeluotu „aš lauksiu“ ir neištartu \'aš visada mylėjau\'...
Ir užsidedame pliusą už šiandieną.
Prasmekit mano kritikai. Pakelkite galvas mano draugai! Kas kartą kai aš jums prižadėsiu saulę, priminkit, kad meluoju.
Aš šypsosiuosi savo išnykimui. Ir užbadysiu pirštais savo tuštybę.
Aš tas rugpjūtis, žvaigždėmis tau po kojomis.
Miglos archeologija mano sieloje.
Bažnyčios gaudžia atgimimą. Visas šventąsias mergeles šiandien ims į dangų.
O aš palauksiu geresnių laikų.
Visos mylimosios privalo išvažiuoti pas sužadėtinius iki šešių.
O aš lieku.
Kaip didžiausia kaltė. Kaip sąžinės priekaištas.
Kas nupieš mano rudenį be spalvų?
Ašaros lūpų kampučiuose. Bučiniai akyse. Ir nemigos mes nebijom.
Mes jai mėnulį paaukosim. Ir visus veidrodžius, ir stiklines, kuriose jis kada nors buvo atsispindėjęs. Surink man visus kelius, kuriais tik kada nors esi keliavęs. Megsiu megztinį žiemai.
...ar ši diena jau išgelbėta?