Rugpjūčio 10 diena. Kai mano kakle kaupėsi skausmas.

Atvirai kalbant, nežinau nieko. Nemanau, kad šis laiškas, kadanors glūdės tavo rankų gelmėj, per daug bijau, kad skaidrios jausmų gyslos taip stipriai įsismelks į laišką, kad jis pasidarys koktus ir smaugiantis. Bijau, kad Tu viską prisiminsi, galbūt, net geriau nei aš, kitas klausimas - ar aš noriu prisiminti? Dauguma detalių ką vis dėl to priverčiau grįžti į mano pagiriotą galvą gali būti prikurtos, negirdėtos ir neegzistuojančios, galbūt, Tu pameni viską geriau. Galbūt.

Rugpjūčio 12 diena. Atvirumas ir aš.

Ar užuodi? Tai baimė. Visas šis laiškas permirkęs ja. Žinau, pažadėjau Tau, kad viską pamiršim, gyvensim toliau, o visas mūsų skausmas bus atlygintas. Melavau. Tiesa pasakius, melas tai antras mano šešėlis. Jis visur kur tik aš. Tačiau, šitaip susidėstė mano nesudorojamas gyvenimas, jis it suaustas su melu. O plėšti jį nuo savęs vis mažiau noriu, galbūt tokia mano dalia - kankintis, kol žemė mane praris.

Rugpjūčio 13 diena. Pabaiga.


Negi ne ironišką? Visą gyvenimą su panieka trypiu žemę, kol galiausiai mirčiai atėjus pranykstu jos glėby ir niekada nebe pasirodau. Ji pradėjo ir užbaigė mūsų gyvenimus, ypač maniškį, kuris dar nesibaigęs jau turi ryškia kaip fotoaparato juostelė pabaigą. Pabaigą, apie kurią galvoju taip dažnai, kad rodos jau dabar joje esu. Turbūt tai ir yra tikroji jos pradžia.

Rugpjūčio 16 diena.

Praėjo trys dienos, savo dideliuose delnuose laišką laikiau daugybę kartų, dažniausiai bandydamas užuosti iš jo vilnijančią gyvybę, sugriebti ją už gerklės ir pasmaugti, kad žinotum, kaip bijau, kad jis primins daugiau nei aš noriu.
Bet turbūt jau per vėlu.
Pameni, kai pirmą kartą basom kojom užmyniau ant aštraus akmens ir sodrūs pliūpsniai išsiliejo ant mano baltos pėdos? Tu juokeisi taip, lyg tai būtų netikra, kaip pigus mokyklos spektaklis su kartoninių sienų namais.
Tai buvo pirmasis kartas kai paragavau gyvenimo.
Tai buvo pirmasis kartas kai supratau kas esi Tu.
Būtent nuo tos popietės gyvenimas kartojosi tuo pačius scenarijumi, tik retkarčiais pakeisdamas veikėjus ir jų veiksmus.
Kai pirmąjį kartą pamatei mane verkiantį, Tu juokeisi. Neišdrįsau parodyti, kaip bijau, koks didžiulis įtūžis slypi tame žvėryje ir kokiu nesuvaldomu greičiu jis neaprėpiamą baimės skylę plėšo many.
Turbūt, jei ne tas užkrečiamas skardus juokas, viskas būtų buvę kitaip.
Turbūt man nevertėjo verkti.