kad ir mėnulio jaunaties laibu galu
nusmailink mano žvilgsnio vyzdžio kampą
ir pasagom
ir pasagom, kaltom Hefaisto kalvėj
apkaustyk mano popierinę klausą
tam, kad liktų pėdos kilime betono

aš jau paruoštas megzti aliuminių vijų mintį
aš jau stotelėj, kurios nelanko troleibusai
tik tuščios, blankaus gymio asmenybės
ir aš
iš aš tarp jų
nes mano troleibusas lauks manęs vėluojančio turbūt ilgiau
nei aš matau pro stiklo sieną
ir veš
ir veš mane į paskutinę maršruto smilkstančio stotelę
besaugančią tiktai griūvėsius to
ką statė čia išlipę

ir išnykę