Gyvenimas žavus!
Prie kelio vingio
Aš sustoju eit.
Atsigręžiu atgal, -
Nyku, baugu, -
Nejau tai mano?!
Ant kalno sėsiu.
Reiktų pagalvot.
Juk reiktų keisti...
Pavasario žiedus
Į žalią žolę,
O vasarą į rudenio lapus.
Gana! – tariau, -
Jau man vaikytis
Obolmušius žirgus!
Pakylu. Kojos linksta.
Vienam man eit
Nelyg baugu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-25 20:02:36
man logikos visai netrūksta, viskas labai suprantama...patiko ir paprastumas ir pasirinkimo būsena tokia pažįstama ...iki skausmo!..dvejonės- gal dėl to 2k. reiktų...reiktų
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-24 21:28:46
Man visai neblogą įspūdį paliko. Trieiliai skamba karpytai, trečioji eilutė sukonkretina mintį, yra lyg išvada, o tai priduoda kūriniui savotiško stoiškumo, nepabėgant nuo jausminių dalyko ir logikos. Rašykit, patiko.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-02-24 19:33:37
Mano akimis, trūksta elementarios logikos ir kalbos jausmo. Taigi, sėkmės tobulėjant!
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-02-24 19:15:31
atsigrežiu --> atsigręžiu
Pagalvojimas, galvos ir širdies apvalymas, nelabai nutolstant nuo emocijų. Galima pabandyti parašyti dar vieną kūrinį apie šią būseną jai šiek tiek nutolus ir pažvelgus į situaciją kiek labiau iš šono.