IŠAUGAU, ŽALIAVAU, ŽĪDIEJAU

1. Šalėp skrozdielīna

No dėdėlė, nelīgė, bet ligo stuogs statė kalna žemīn rėitiejė sunki ė gīvībės pėlna oužoula gėlės. Rėtuos ana vėn ožkliūdama ož žuoliū stėibū, nolūžusiu, ont žemės nokrėtosiu miediu šakieliu. Karts no karta krėta ė i žvieriū piedu ispaustas doubelės, bet, stėprē atsėdaužusi, liuob išliektė laukuonās ė rėitiejė tuoliau. Tas rėitiejėms bova gėlėis išsėgelbiejėms no ašriū Vovėries dontū ė no šerna knīslės, kori tonkē vėn liuob apšniukštinetė žuolės po oužoulo. Tik atrond ana gėlėis rutulieli, tojau išleid sava rauduona lėižovi, koris smėrd kāp kuoks somėrkės lakats. Toukart tas lėižovis vėskou, kas tik valguoma, īvelk i borna, paded ont kėita kiaulės dontėis ė tujau pat sotraiška i mėltus. Gėlės tonkē matė tuoki vaizda ė ne vėina karta bova gėrdiejosi, ka tēp ont kalno bėngies ne vėinuos anuos draugės gīvenėms. Vo dabā kūlverstēs rėitiedama gėlelė ožšuoka ont minkšta dėdėlė žemės kauborė ė, dā biški parėitiejusi i gėlesnė vėitelė, sostuojė. Tujau pat pri anuos prišuoka kelės karingas dėdliuosės miška skrozdis, apveiziejė, aplakstė, apoustė ė diel vėsa pėkta aptraiškė bjaurē smėrdontio ė jiedontio sava mīžalo. Bet, pamatiosės, ka tas dākts īr nedraskuos ė nejod, nubiega pri kėtū sava darbū.
Pavasarė saulė tėrpėna snėiga ė ondou driekėna vėsa kalna. Smelkies ons ė i skrozdielīna, bet negėlėj. No dailē sotaisītu ė sokrautū šapieliu kāp no kuokė stuoga ondou biega pakalniou, ožkliodīdams ė tou doubelė, koriuo bova prėsėglaudosi jau mūsa pažīstama laimingā paržėimaVojosi gėlie. Po kuriuo laika ondou po biški jau pradiejė mėrkītė ė anuos nestuora, bet kėita skūra. Jou daugiau kaitėna saulė, jou daugiau i doubelė pribiega ondėns ė ons po biški pradiejė sunktėis par gėlėis galėnė skīlelė ė sošlapėna vėsa ožonti. Ondou ė pavasarė šėloma tēp soskīstėna ė sosaldėna gėlėis vėdorius, ka anėi pažadėna iš mėiga, pagėrdė ė atgaivėna mažėlieli, ontram galė kūpsuojusi daigieli. Ė če pat, pri dėdiuojė skrozdielīna, baltā žali daigelė adėtelė, pavėrtusi i šaknelė, pradiejė grētā vėn raustėis i minkšta ė parmėrkosė žemė. Šaknelė bova kėita ė stėpri, bet nikāp negaliejė pradortė po gėlė goliejosė stuoruos alksnė žėivies. Po keliū dėinū saulės šėlduoma šaknelė tėik ištīsa, ka pakielė i vėršo vėina gėlėis gala, Vo paskou ana griova ont šuona ė apsėvertė aukštėnlinka. Ė išleistuojė šaknelė, kāp kuoki vabala kuojė, palėka ištėista i saulė.
Ne kažkėik trokos sogromiejė pėrmuojė pavasarė perkūnėjė ė ont kalna iš joudū debesū pradiejė pėltėis ondou, išgelbiejės gėlėis gīvībė. Kāp tik ons prasėdiejė, no kalna, valog tuos jau bėngontės sodžiūtė gėlėis, pasėlēda dėdliausė dumblėna ondėns sruovie, kuri, atsėtrėnkusi i skrozdielīna, ne tik anou geruokā apardė, bet ė pati gave parsėskėrtė ė jau dvėm atšakuom kliuokė pakalniou. Tas pavasarė odou ne tik pradiejė plautė i vėršo atsėkišosė šaknelė, bet išjodėna ė vėsa saulie bedžiūstontė gėlė. Paskou vondou ožkliova ož atsėkišosės šaknelės ė ta ėsėkabėna i pakalniou so ondėnio berėitontė stuora ė platė medė atplaiša. Dabā ondou ė dumblos vėrta par gėlėis vėršo, spaudė, tompė ė draskė anou, bet kumpa šaknelė bova gerā ožsėkabėnosi ė tuos atplaišuos nepalēda. Vo pati gėlie, kāp iš prota išejosi, baisiausē draskies po biegonti dumblėna ondėni, korės jau bova sosėmaišės so žemīn rėitontēs žemės krumslēs, vėsuokēs žliemās. Tarpās anā atruodė, ka jau jau ė šaknelė notrūks, pasėbėngs vėsos anuos gīvenėms. Po koriuo laika par gėlėis vėršo prašliaužė medė šaka ė sostuojė. Tumet prīš pat gėlė pradiejė tvėnktėis ondou, Vo tvėnkėnelė dognė nosiestė dėdlesnė žemės gabalelē. Paskou vėsks pradiejė ētė jau par sānašu vėršo ė gėlē biškėlieli palėngviejė. Liūtės pradiejė mažietė, Vo ka ondou vėsā noslūga, gėlės palėka golietė po soneštuoms žemiems, mažuoms šakeliems ė dumblo.
Daug kamė ilėnkts ė aplaužīts gėlėis kevals dā tebėbova stėpros ė, ka jau šaknelė ilinda gėliau i dā nesodžiūvuosi ė minkšta dumbla, ana išlēda pėrmūsius šaknėis plaukelius, korėi pradiejė iš žemės trauktė ondėni, koris bova pritėrpės vėsuokiausiu skanestu. Pėrmiausē šaknelė i vėršo pakielė vėsa gėlelė. Ana dėinuos šėlomuo toriejė parsėplīštė posiau ė iš anuos, tuo vėituo, kor bova prisėkabėnosi šaknelė, toriejė išlīstė pėrmõje lapelē. Gėlėis sieklas skėltelės ė šēp, ė tēp spaudies i šuonos ė rungaVuos, bet pajoudavės ė apdraskīts gėlėis kevals tebėbova stėpros ė nepasėdavė supliešuoms. Saulės šėloma tou apdara išdžiuovėna ė dā daugiau sostėprėna ė abėdvė gėlėis skėltelės bova soveržtas kāp so repliems. Ė kėik gėlėis daigielis nevarga, kėik ons netraukė iš žemės ondėni, nestėprėnuos, sieklas sermiegelė bova nepajodėnama ė stuoviejė kāp stuoviejosi.
Greitā do pėrmėijē lapelē kāp tomsemė sklepė be švėisuos ė uora pradiejė geltuonoutė ė dostė. Naktėmis, ka liuob nokrėstė rasa ė atšaltė, apvalkalielis liuob biški atsėlēstė, vo dėina, ka pašėldīs saulė, viel sosėtrauktė ė sosėveržtė. Somėnkiejė ė šaknelės stėproms, ana nebgaliejė beaugtė – dėdėlē jau trūka tuos sīluos, koriou gal doutė tiktā saulės švėisuo pažaliavės laps. Ė tēp ta pradīgosi gėlie kėntiejė ė merdiejė tol, kol par pavasarė miška ontra karta nepraūžė lėngvuos ė gaivėnous lītos. Gėlē anuo dėdlē trūka. No lītaus ondėns beveizont somėnka pajoudavuosė apvalkala stėproms, abėdvė gėlėis poselės prisėgierė šėlta ondėns, dā daugiau sostuoriejė, išsėpūtė ė ont galū gala apvalkalielis vėinuo posie puokšteliejė ė itrūka. Vo ka viel švīsteliejė saulė ė apvalkalielis dar pamiegėna sospaustė besėskleidontius lapelius, parplīša ė ontruojė anuo posė. Ė toukart abėdvė gėlėis poselės pasėspīrė ė pīškiedamas atšuoka vėina no ontruos. Tik toukart kevalielis bejiegiškā išsėskleidė ė, viejeliou pūsteliejos, nokrėta ont driegnoos pavasarė žemės.
Abėdvė gėlėis sieklaskėltės, jau pavėrtosės stuoruokās pėrmāsēs lapelēs, grētā vėn pažaliava ė iš anū sokėbėma vėitelės pradiejė skleistėis pėrmõjē tėkrėijē oužoula lapelē. Anėi grētā vėn pro žuolies šešieliu svīravėma išvīda saulės spindolius, pajota maluonė šėloma, apsėžvalgė ė aplinkou pamatė miška ė dongo. Tēp besėžvalgont skėltelės pradiejė dažītė žali spalva. Kou tik dėinuos švėisa išvīdės oužoulielis dā neka nežėnoojė aple šiou pasauli, neka nesoprata, kas daruos aplinkou, bet ons jau bova gīvs ė galiejė augtė.

2. Apsėžvalgims

Daigielis grētā sostėrba ė nebatruodė panašos i žuolė. Ons po biški vėrta i maža, jau prakotusi medieli. Bet dā ons tebėbova ne kažėn kėik aukštiesnis ož mažuosės miška žuolelės. Ejė laiks. Oužoulelė galūnelė iškėla solig smėlgu pražīdosiuoms šloutuoms. Vo ka vies šloutelės liuob palėnktė, ons jau galiejė matītė, ka aug i rītus besėleidontė kalna vėdorie. No anuo i vėsas posės ejė daubuoms ė griuovēs išraižīts žemės pakėlėms. Šalėp auga daug pėlkā mielsvū ė nestuorū alksniu. Anū vėsuokēs pasėraitīmās lonkstītė, vėsēp sosoktė, ilėnktė, išskuobtė, pavingioutė ė kėtēp išdarkītė kamienā kėla aukštā i vėršo ė tėn neplatē šakuojuos, džiaugies mielėno dongo ė geltuonās saulės spindolēs.
Nepartuoliausē šiogždiejė ė dėdliesis skrozdielīns. Skrozdis oužouleliuo neka nedarė. Ka pėlka ė sunki potpėlekė ont lapa sodiejė daug mažū kiaušėneliu ė, ka nenokrėstom, tėrštuoms seiliems priklejava, toukart dėdliuosės skrozdis grētā vėn anus atrada, sobiega ciels būrīs ė kelės dėinas kondžiuojė, kedena tou gera, kol nočīstėjė lapa no sodžiūvuosiu seiliu ė vėskou nosėnešė.
Ont oužoula lapo ėlgiau negaliejė džiaugtėis ni vėns kėrmėns. Vuos tik ons isėtaisīs ė pradies jiestė no pašalė lapieli, tujau pat atbiegs kelės skrozdis, iš vėsu posiu sojims ė besėdraskonti, nelīgėnont kuoki rousta, nosėneš so savėm arba vėsė, karto sosėkėbė, nokrės ont žemės. Vo ka iš alksnė nokrėta rėibos, dėdėlis ė stuors mielėnā žals kėrmėns ė, ka ons ontsėruopštė ont oužoulelė lapa, tas vėsā nolinka. Grētā vėn ė ont anou jau košiejė skrozdis. Tuokem tītarou jau anuos neka nebgaliejė padarītė – bova par mažas. Kuokė dešimtės anū vės tėik neatstuojė ė iš vėsuos sīluos be parstuojėma jiemies ė jiemies. Tik ons bova velniuoniškā stėpros, so oudėgo tik švīst švīst, ė skrozdės, ka ė stėprē isėkėbosės, liuob no anuo nukrėstė. Ppaskiau skrozdis tėik isiota, ka tou kėrmėna pradiejė poltė cielās būrēs ė anou tėik aptraiškė mīžalās, ka sostinga kėrmėna raumėnis. Ka jau ons soparalīžouts nebgaliejė bepajodietė, skrozdis atpliešė kėrmėna no lapa, vo paskou, negaliedamas tuokė svuorė pakeltė, so žnīpliem anou sopjaustė ė nosėnešė gabalās.
Ka jau medielis šėik tėik paauga, vėina vasaras pavakarė, vėsā jau betemstont, ka vėsas miška žuolės ė medē, apsėkabėnė sava rasuos lašus ė plūstont gaivē vakara viesā vėrpiejė iš džiaugsma, vo vėsuokiausė žėidelē ė kou tik ožsėmezgė vaisē spindiejė vuos imatuomo laimingo vėltėis šīpsolio, kāp kuoki mėrtėis šmiekla ont oužoulelė pluonoos vėršūnelės notūpė dėdėlis ė sunkos rodasparnis vabals. Ons aštriuoms ė kėbiuoms letėnooms isėkėrta i oužoulieli ė vėino tarpo liguo apmėrė. Paskou pėrmotėnems kuojuoms nosėvalė miška kvapū prisėgierosius oustus, pagalonda anus no pašaknū lig pat i armuonėjės dumplės sostuoriejusiu galū ė pradiejė oustėnetė patiuo vėršūne augonti minkšta lapieli. Po tuo vabals atsėstuojė pri pat lapa krašta, kėito pėlvo prisėspaudė pri anuo, išsėžiuojė ė tujau pat solēda aštrius dontis i lapa minkštėma. Tuoki tatā bova ta anuo večerė. Vabals skaudē konda i gīva lapa, pliešė no krašta gabala po gabala ė nekromtīdams, kāp kuoks smaks, rėjė soltingus ė minkštus kousnius. Oužoulielis miegėna nosėkratītė anou žemīn, bet viejė bemaž nebova ė anam neks iš tuo neišejė. Sorėjės lapa, vabals pradiejė griaužtė lapkuoti. Medielis nebiškėntė ė pradiejė kriuoktė – iš lapa gīslu pradiejė sunktėis aitrės soltiu ašaras. Ka belėka tik trumps kuotielis, rodasermiegis pradiejė krimstė pati oužoulelė stėiba. Bet žėivie bova kėita, neskani, vabals anou če pat išspjuovė. Bet ė po tuo nekor ons nepasėtraukė, pradiejė šlaiužuotė medelė šakeliems ė žvalgītėis. Ont galū gala patiuo galūnelės vėršūnie ons atrada dėdliausi pompora. Tas bova minkšts, glėtos, biški salsteliejės. Po pėrmo vabals nokonda pompora vėršūnė, Vo paskou sojiedė ė vėsa lėkusi. Vėino muomėnto oužouleliou pasėruodė, ka iš skausma ons prarond sāmuonė. Ka vabals, lig kakla prisėrėjės, noliekė, medelė vėršūne palėka gėlėi išgriaužta balta žaizda, koriuos vėdorelie maties roda medelė šerdės diemelė.
Po tuos naktėis oužoulielis bemaž dvė nedielės merdiejė saulie, bet lėkė svēkė lapelē, i žemė ilindosės šaknis anou maitėna ė gīdė. Nuoriejė oužoulielis augtė, bet nebgaliejė. Pro išgriaužta žaizda trīška laukuonās anuo soltis. Pri medelė atliekė kėtė vabalā ė mosis anas skanindamuos gierė ė gierė. Par laika žaizdelė po biški apmėrė, oždžiūva saulie, iš šaknū atplūstontės soltis po lašieli pripėldė vėsa medelė lėimėneli. Ė oužoulielis šalėp nogriaužta pomporelė pradiejė augintė kėta. Neėlgā trokos iš anuo pradiejė augtė naujė lapelē ė medielis viel pradiejė džiaugtėis saulės spindolēs, šėlto viejelio, ė gaivėnontio līto.
Tēp begīvenont vargās negalās praslinka pėrmuojė oužoulelė gīvenėma vasara. Prėartiejė rodou.

3. Pavasaris ė opė

Ont oužoulelė šakieliems, ka jau neblėka anuo vasaras drabužieliu, ė medielis ožmėga kėito žėimuos mėigo, sokrėta alksniu lapā, Vo paskou anos pridėngė ė snėigs. Medielis neka nebžėnoojė, kas dedas, ė tik pavasari, ka notėrpa snėigs, sodrieka žemė, ontrėms metams anou prikielė saulė. Toukart ons pamatė, kāp tuo žemie atsėbund gīvībė, kāp praded augtė žuolie ė medē pasėpouš lapās. Ons pamatė, ka jau ī stėprē aukštiesnis ož aplinkou belingoujintė žuolė. Alksnē, korėi anou bova apsiautė ė ožgolė iš vėsū posiu, išsproga onkstėi ė grētā ožstuojė saulė. Pasaulis aple oužoulielis kāp ė somažiejė. Biški švėisiau liuob būtė tik toukart, ka pakėlės vies liuob lonkstītė ėlgus anū stėibus ė tarp šakū liuob atsėvertė tarpā. Oužouleliou anėi bova kāp longā i pasauli.
Ontrāsēs ė tretēsēs metās oužoulielis stėprē pradiejė šakuotėis ė augtė ne tėik i aukšti, kėik i platoma. Ons mažiau, ne tėik, kāp pėrmās metās, bėjuojė ė tū karklavabaliu, korėi tonkē vėn pavakarēs liuob zvimbtė po pritėlosi miška. Oužoulielis jau toriejė išsėaugėnės kelės galūnės, daugiau šakū, ė, je kas būto nogriaužės kuoki pompora, nebėbūto jau bovė neka baisaus, būtom galiejė augtė kėtė.
Tou laiko mažājem oužouleliou vėsks bova iduomē. Ons atsėdiejės liuob žvalgītėis i vėskou, kas jodiejė ė košiejė arbe ramē kūpsuojė aplinkou.
Pėrmiausē ons isėveiziejė i vėsuokės pluonalapės išstīpielės žuolės. Anuos vasarvėdie pro sospausta ė apalē besėsokonti vėršūnės lapieli pradiejė lēstė šakuotas rodas varpelės, koriuos po keliū nedieliu, prisėjodiejosės ė prisėbuovėjosės so viejo ė saulė, pasėstrajėjė vėsēp sosėraitiosēs spalvuotās oustelēs. Vo jau anū spalvingoms, Dievė brongos! Ė rosvā ruožėnē, ė gelsvė, ė gelsvā žalė, ė fijuoletavė, ė dar vėsuokėi, ka žuodēs ni iš tuola negalietom būtė nosakuomė. Ka praejė dar kelės dėinas, tuos spalvuotas šloutelės prakiora ė parūka. Ta žuolie apsėgaubė geltuonā rodo dūma debeselio. Anou vies biški panešiuojė ė išbarstė ont žemės ė žuolīnu. Liuob atruodītė, ka vėsas žuolės tou laiko palinkst vėina pri kėtuos, kāp begaliedamas sosėjem vėina so kėto, apsėvīniuo vėina ont kėtuos sava pluonītēs kaklelēs ė šuok viejie ė saulie svaigėnonti ė be gala linksma pavasarė šuoki. Ė tas maluonoms liuob troktė kuo ne ciela nedielė. Matītėis, tėi gelsvā rodė dūmā anuoms liuob apsoktė galvas ė sokeltė patius gražiausius jausmus.
Aplinkou oužoulieli miškė bova daug ė kėtū iduomībiu. Onsktīva pavasari sava dongaus spalvuom liuob pradietė švīstiuotė žėbutės. Patė pažemė, miška kalveliems ė riežēs anū skaistos mielėnoms liuob noētė ė noplasnootė pėrmiausē. Iš paskou anuoms liuob sužīstė vištapėinės, švėtrėišės, plautės, zoikė kuopūstā, plūkės ė kėtas žuolės. Ka sava žėidū akelės išplietosės žėbutės jau liuob žvalgītėis po mėška, medē tou laiko dā liuob būtė be lapu, tad saulietas dėinuos jūruo tas mielėnoms plakies ė švėisoliava aiškiau ož dongo. Vo je dėina liuob būs apsėniaukusi, debesū spalvas liuob būtė daug nīkesnės ož mielėnās žėideles apsnėgosės pamiškės.
Nespies da ožgestė žėbutiu žėidā, prasėdies plūkiu ė vištapėiniu laiks. Tuos pavasarė kvietkas miška kalnelius ė daubelės liuob apsiūtė tā švelnē geltuonās, tā baltās luopās ė dieltuo miška properšas ė atvašīnā kuožna dėina par tou žīdiejėma liuob atruodītė kāp saulės notvėikstė. Viejelie dėdlē grakštē ė išdėdē ont pluoniausiu ė gležnū stėibieliu liuob stīpčiuotė vištapėinės. Anuos žīdiejė če pat ė oužoulielis dėdlē nuoriejė pačėpnuotė tas blīškē gelsvās ė ėlgās žėidlapēs pasėpoušosės, saldio pavasarė laukū viejo išsėkvepėnosės, žalzganās ė paėlgās lapās apsėklietosės gracingas kvietkelės.
Kėtas žuolės žīdiejė po vėina ė po kelės – išsėbarstiosės po vėsa miška. Tuos ėr bova savuotiškā poikės – liguo žemės žvaizdelės miškou liuob švėistė aiškē matuomās žėidās, liuob somatuonītė ė sotrauktė pri savėi daug vėsuokė plauka vabalū ė pleštekiu. Tarpās sunkē beliuob būtė atskėrtė, a tėn plakas kuokė drogė sparnā, a viejelė sojudintė tū kvietku žėidā. Liuob ruodītėis, ka ė medielis, nuorint dā ė mažos, bet žīd kāp tuos kvietkas ė, ka papot viejielis, ons plasnuo, lek par kvapū pritvėnosi miška i vėršo, kor mielėnou dongos, švėit saulė ė iš lieta šlaistuos švėisė pavasarė debeselē. Tuokio ištvėnosio gruožio mišks gīvena tik onkstīva pavasari. Oužoulelis pro lapās dar nepasėpoušosės miediu šakas tou vėskou matė. Tou laiko vėsa žemė aplinkou liuob švītietė no pavasarė saulės spindoliū. Paskou miška žemė liuob pritemtė, ė bemaž vėsas kvietkas liuob būtė priverstas ožgesintė sava dėdliesniu ė mažiesniu žėidū žvaizdelės. Toukart jau vėršo liuob pajimtė puomėškė žuolīnu žaloms.
Vo tėn, tuolėj tuolėj, pro medius ė pro mėglas liuob gėrdietėis, kāp gorgolioun dėdliuosės opės ondou. Oužoulielis pro i pakalnė nobiegontiū miediu šakū tarpus liuob matītė, kāp pavasari opės ondou bieg pasėmaišīdams, sūkorioudams, iš apatiuos i vėršo iškėldams smarkēs verpetās ė viel nonėrdams i gėlomas. Kartās iš tuola opė liuob atruodītė līgi, vo anuos pavėršiaus zelkuorie saulė ė sėdabrėnē dongaus debesis švėisoliava tēp pat, kāp ė mielėna dongaus gėlībie.
Ondou šėltuoms pavasarė naktim liuob garoutė ė mėglo apkabintė opės slienius ė pamiškės. Tėi garā, pavėrtė mažās vondėns lašelēs, liuob driekintė pėivas ė medius, liuob anū kliūtė ė oužouleliou. Kartās tuo gara bus tėik tėrštā, ka anam bemaž nebliuob bereikietė ė šaknimis gaunama ondėns – par akis liuob ožtektė tuos driegmies, koriou ons liuob gautė iš naktėis uora, ė kori kāp kuokiuom vilnim liuob ivilnītė i anuo šakelės, lašelēs nosiestė ont kuožna lapelė ė pompora, pavėrstė i dėdlesnius rasuos lašus ė suotē atgaivintė dėinuos vieju ė šėlomuos išsausintas anū lāstelės. Lapelē liuob pasėdarītė sunkesnė, apētė tingolio ė, potont viejeliou, tik tik krotietė ė nomestė paunksmės žuolīnams vėina kėta partekliaus laša.

4. Pāuglīstė ė mergātė

Greitā vėn oužoulielis pasėdarė  panašos i šiuoki tuoki miška medieli. Anuo vėršūnė išstīpa aukštiau ož šeivamedė apalės ė tonkės šakas. Tās metās, ka jau saulė išdžiuovins vėsa šlaita, kartās pamiškie liuob pasėruodīs jauna mergātė. Ė ana, ligo būtom išgėrdosi oužoulelė skunda, liuob atneštė ė ontpėltė ont šaknū ondėns. Toukart medeliou jau neliuob bebūtė tēp sluopē – lapā ė dėinuos saulie neliuob besovīstė i apīsausi, soblioškusi skarmala ė, ons ištėmpės lapa lastelės vėsa laika liuob galietė linksmā plūdorioutė viejoutuo ė kaitriuo dėinuos akie. Ta mergātė ne tik laistė oužoulieli, bet ne vėina karta noruovė ė šalėp augosės ikīrės žuolės, koriū šaknis liuob sorīs baisē daug ondėns. Vasara, ka jau tuos žuolės išsėkeruo, je lītos mažiesnis, veiziek, lig oužoula šaknū ni vėns ondėns lašielis nebnoēt – vėskou surīn žuolės. Ka liuob trūkėnies raunamū žuoliū šaknis, kuoki erzelīnė liuob kėltė, kėik šauksmū ė aimanu liuob sklėstė i vėsas posės! Dievė, sergiek! Toukart soporenta, lėngva žemė kāp kuoks žvierėis kailis liuob oždėngtė oužoulelė šaknis. I anou sosėgierės ondou ėlgā ėlgā neliuob išgaroutė. Tās pāuglīstės metās medielis pėrma karta soprata, kāp gerā īr draugautė so žmuonims.
Ta mergātė ne vėina karta švelnė ė šėlto ronko gluostė pluona oužoulelė lėimėneli, vo kartās pluonās ė švelnēs pėrštās liuob parbrauktė ė par žalės anuo garbanas. Kuoks kiaurā smelkous bova tū šėltū ronku geroms! Tas jausmos anam bova panašus i vuos akimis juntama laukū tuolībies pasėruodiosės potpėlekės plevenėma. Bova panašo i svaigomo glamuonejontė saulės spindolė šėloma, saldē maluoni pomporū sprogėma pavasari, šėlta līto ė saulės švīsteliejėma anam praējos. Po tuokiū mergātės prisėlietėmu oužoulielis iš laimės liuob gėlē atsėdostė. Ta mergātė dā liuob pastuovietė ė anou apkabėnosi, liuob pri medelė lėimėnelė priglaustė ė šėlta, švelnė sava galva. No anuos i vėsas posės sklėda švėisi ė šėlta stėprībė, kuri liuob isėgertė ėr i oužoulieli. Medielis anā liuob atsėlīgėntė tou patio – ons vėsa sava geroma, vėsa stėprībė, koriou laikė po nestuoro žėivė, liuob atėdoutė mergātē.
Vo paskou, po keliū vasaru, mergātė pri oužoulelė atejė paskutini karta. Karto so anou bova arklīs ė dā vėns žmuogos – jauns vīrs. Toukart mergātė maž teveiziejies i medieli. Ana bova nosėmėnosi ė oužouleliou atruodė, ka ana ašaruo. Paskiau mergātė ė vīrs priejė pri medelė, pridiejė ronkas pri anuo lėimėnelė ė sokalbiejė tuokė malda: \"Oužoulieli, esi vedoms išsėskīrėma liudininks, būk ė vedoms sosėtėkėma liudininks...\" Paskou mergelė palėka vėina, Vo tas žmuogos, sožvongėnės pėntėnās ė šarvās, ožsieda ont arklė ė nojuojė tuolīn. Doslos kanuopo bėldiejėms kāp kuoks laiduotoviu būgnos dā ėlgā aidiejė aplinkou po miška ė atruodė, ka tas atsėsveikėnėms anodom bova paskotėnis. No tuo laika daugiau nikumet ne žmuogaus ronka, ne kas noors kėts oužoulelė jau nebdžiogėna tēp, kāp ta mergātė. Neks jau iš tū, kou anam teka matītė, nebliuob spindolioutė tuokė švėiso kāp ana.
Vasaras keitė vėina kėta, oužoulielis išauga i dėdliausi medi, Vo ons vėn liuob atsėmintė ė atsėmintė tou mergātė ė anuos geroma.

5. Medē ė miests

Oužoulelė akies pasėkeitė ne vėina miška miediu karta. Greitiausē liuob išmėrtė alksnē, korėi jaunīstie dėdėlē grētā liuob mestėis i vėršo, bet nemuokiejė išaugintė kėituos ė stėpriuos medienas. Alksnis, praējos vėinā kėtā dešimtē metu, če pat, kāp stuov, liuob išsėtėistė ont paviesingas miška žemės ė tujau pat sopūtė. Anuo vėituo liuob išdīgtė ė iškėltė kėtė anuo bruolē ė sesės, bet ė anū lėkėms bova tuoks pat.
Oužouls če nebova vėinintelis. Kėik tuoliau no anuo, vėinuo ė ontruo daubuos posie, auga dar do galingė ė išlakė medē. Anėi gīvena ė auga tėik pat ėlgā kāp ė pėrmāsis oužols, toriejė tuolėi i šuonos noejosės šakas ė rudėni po anās, ka liuob bėrtė gėlės, sosėrinks ė žvīgaus daug laukėniu kiauliu. Oužoulielis džiaugies veiziedams i anus – daubū ė slieniu išraižītamė kalnė, netuolėi dėdliuosės opės, auga anuo tėkrėjē bruolē. Kad ė iš tuola, bet vės tėik anėi vėns kėta liuob kuožna dėina pasveikintė ė sava bovėmo teikė vėns kėtam stėprībės.
Aukštā aukštā iškėla oužoulelė šakas. Anuos bova kėitas ė stėprės, auga pasėgarbanuodamas ė ožlinkdamas bemaž statēs kampās. Šakas bova stuoras ė platē noejosės i šuonos, dailē rėivietas ė apalės. Anuos pasėdėdžioudamas raities miška erdvie ė nikuoks kėts miedis nebgaliejė anū ne ožstuotė, ne norungtė. Bet dā ė dabā net patiuoms aukštiausiuoms sava šakuoms oužouls negaliejė matītė, kas īr ož dėdliuosės kalvuos i vakarū posė. Tėn liuob tomsoutė alksniu mišks ė vakariejontės dėinuos išsėskleidės rausvoms tik dā daugiau liuob išrīškintė alksnīna galūniu žali piešėni. Ons sava neīprastās žalēs pasėraitīmās dongaus druobie bova tėik iduomos, ka vėn galiejē i anou žiuopsuotė, ožmėršės vėskou kėtkou pasaulie. Vo pavakarēs, ka liuob pūstė smarkiesnis vies, tuos alksniu galūnės liuob gluostītė ė vėsēp erzintė saulės geltuona rata, mielėnas tuolomas, bešliaužontius debesis ė belekontius paukštius. Toukart oužoula šerdie no tuos dongaus tuolomuos ė slīstontė miediu jodiejėma liuob pradietė spėngtė keists garsos, koris bova dėdlē panašos i vėinišuos gitaras stīgu rauda.
Ka jau liuob atšėltė, ka jau bemaž paukšiedamė liuob pradietė skleistėis stuorė alksniu lapu pomporā ė iš paėlgiejosiu, kāp pavasarė vielevas viejie besėdraikontiu rodū ė lėngvū žėidīna šniūrieliu jims barstītėis geltonė mėltā, par miška kartkartiems liuob nuplauktė rodā geltuona ūkana. Tujau po tuo iš pomporū liuob pradietė rėstėis švėisžalē, stuorė, i armuonikas dumplės panašė alksniu lapelē. Anėi kāp kuokės žalės ognelės liuob maišītėis so vakariejontė dongaus švėisiuoms žvaizdeliems ė toukart miška vėršūnės liuob pradietė mėrgietė. Ė mirgies tēp, ka oužouls, kāp kuoks gėrts žmuogos, neliuob begalietė ė soprastė, kuokėi dīvā dedas šiuo miška pakalne. Anam tonkē vėn liuob dinguotėis, ka ne lakštingalas, pasėkavuojosės žaliū ė kvepontiū šakū tonkumīnūs gėid, ne špuokā mėklėn sava balsa, vo daruos kažkas stebūklinga, kuo ons dā sava akies nier matės. Tuoks tatā liuob būtė pavasaris tuo kalna žemie. Anou vėsa sava esībė jautė tėi, korėi če auga ė gīvena.
Dėdliuosės opės skardē bova išsėraitė, vo patiuos opės vingē panašė i poikiuos muotriškas baltā apdarīta figūra ė švėitou. Ož opėi skleidies dėdėlis ė žalos pošīns. Ons rodā rauduonava vakara saulie. Korėi nekorėi medē bova soaugė tēp, ka tonkē vėn no tuo išsėklaipstīma liuob atruodītė, ka pošu kamienā vuos nevėrst ont šuona. Anėi no dongaus lig žemės bova sobraižė žali pošīna peizaža. Daug kor pošū vėršūnies joudava varnu lėzdā ė, ka iš tuos posės liuob papūstė vies, oužols liuob gėrdietė joudū, viejie besėvartaliuojėntiu varno šaiži kronkėma. Īkalnie, šioupos pošīna, pluonā apsėkluojė rūka merlēs ė mielsvās padūmavuosiu tuoliu poukās, vėsuokiausiuom spalvuom jodiedamas švėitė miesta mašinas. Vo platės ė gėlės gatviu īriežas tarp nomū bova panašės i tėisius ė ėlgus kalnū tarpeklius. Kartās, ka liuob pūstė ramos rītviejis, miška atšlaitie liuob gėrdietėis ė tuolėmū garvežiū švėlpėms.
Dā tuoliau, jau ož pošīnou, bova daug tėrštā sostatītu miesta nomū. Tuoliu kalnelē banguoms vėn kėla ė kėla aukštīn. Tarp tū nomū žaliava krūmā ė medē ė anėi link korizonta liuob noētė karto. Vo tėn, bemaž dongaus tuolībies, žali miška banga liuob isėrėmtė i pėlkus debesis. Vėsor mėrgoliava gīvs ė bangouts pasaulis. Anou iš vėršaus bova soraižiosės žemīn krintontės vėsuokės tuolomuos lėnėjės. I pluoti ejė išsėdraikė ė sosėpīnė kalneliu iškėlėmā ė žemės īdobas. Iš rīta slieniūs liuob golietė mėglas ė pro anas neaiškē maties baltė nomā, rauduonava anū stuogā. Dešėne posie, bemaž isėriemė i dongo, auga kelė dėdėlė medē. Anū šakas bova noejosės aukštin, i tuolėma dongaus pakrašti. Tėi medē dėdlē aiškē liuob matītėis šaltās, saulietās žėimuos rītmetēs. Tuokio laiko rauduonamė rītū dongaus pašalie tomsė tū miediu šakū vuortinklē liuob aki trauktė karpīto ė nenosakuomo joudū šakū ė dongaus sotarėmo. Veiziesīs i anos ė nikāp negaliesi atėtrauktė akiū.

6. Žīdiejėms

Tas pavasaris oužouleliou īsėmėnė vėsā ne diel saulės, koriuos spindolē tēp onkstėi pradiejė laipiuotė mediu šakuoms, i tuolomas nobiegontēs kalnelēs ė slieniu pluotās. Ė ne diel tuo, ka spindolē ė šėlts viejielis tīlē kalbėna lig pavasarė iškėntiejosės žuolės ė rodus miediu pomporus, ragėna neka neblauktė ė atsėvertė žaliuoms sava gelmiems spalvingiausēs žėidās.
Po žėimuos oužoulielis liuob atsėbostė geruokā vieliau, nego kėtė medē, ė jau gan pavielavės isėlėis i pavasarėni miška šormuli. Ė po tuo dā liuob reikietė keliū nedieliu tam, ka ons jau so vėsam išsėjodintu vasaras gīvenėmou. Pėrmiausē anuo vėsas šakas liuob norausvietė mažās ė gležnās lonkelio apkėrptās lapelēs. Anėi paskou grētā liuob pradietė augtė, igautė rausvā žalsva, vo paskou ė švėisžali atspalvi. Švelnē ė minkštā tas anuo spalvū mėrgiejėms liuob īsėterptė i bėndra pavasarėnė miška spalvū muozaika. Tuokio laiko akīliesnis žmuogos, gerā isėveiziejės, galiejė pamatītė ė vėina kėta gīvi, pasėdžiaugtė, kāp viejie lingou spalvingā pasėpoušosės parmatuomas miediu šakas, kuokėi lėngvė par raina dongo plaukou ė vėsuokiu spalvū pripotė debesis. Veiziekės kāp anėi iš mielėnā jouda ė tėršta pavėrst tā rauduonā krovėnās, baltā ruožėnēs, tā anamė po biški skleidas kėtuoks jodontė dongaus spalvū vėrpiejėms.
Vėsks tas oužoulou jau bova priprasts ė žėnuoms, bet kuožna karta bova vėn kėtēp. Vo tou pavasari kėito kamiena medieno ė platiuoms oužoula šakuoms, kāp kuoks balsos telepona lėnėjuoms, noejė viltings gundīms, skombonti omžėnībės vėrpiejėma prasmie. Ana pagava ė sojaukė vėsa īprastini oužoula bovėma, pakėitė anuo gīvenėma prasmė. Kažkas ligo vėsa miška lakėna nežėnuomās kūrības laukās. Ė tas liekėms bova artėms beprotībē ė omžėnam apsvaigėmou, ka nebesi sau nikuoks pons, vo vėdou tīlē tvėnkas keistuos beprotībės skaudi ė viltinga ašara. Kažkas suopolingā ė nesolaikuomā kielė oužoula šakas i saulė, dongo ė žvaizdės. Ė ons jota, ka anam po žėivė ėlgās ondėns indās ēt i šakas ne īprastas žemės soltis, bet rauduono ė geltuono spalvo nodažīts baisiausis karštis, nematīts ė negėrdiets pasiotėms. Tuos spalvas smolkiuosies oužoula šakelies pradiejė vėrtė ė kunkulioutė, keistā maišītėis so berūgstontio vīno, saldē karšto ognė degintė dėdliūsius pomporus, korėi, dā vėsā lapams neišsėsklēdos, pėrma karta tēp keistā trūkėnedamė saulie, i dėinuos šėloma išleida neėlgus, viejie besėplaikstontius žalius siūlelius, ont koriū galās bova prikėbė geltuonā rausvė, i galus sostuoriejė rotolelē.
Po žėivė karštās ė spalvingās konkolās užvėrusi žemės soltiu pasaka skombiejė ė skombiejė. Ana saldio ė nėižtontio skausmo degėna idėržosė žėivė apdarītas šakas, vo saulės spindolīs kāp kuoki Aduoma ė Ėivuos ruojaus gīvatė par kiaura dėina gluostė ė gluostė vėsa stuora oužoula kamiena ė smolkiausės anuo šakelės. Ė oužouls, nebtoriedams sava īprasta gīvenėma ė tėkruos īprastuos tvarkuos, pasėdevė tam akimirkas jausmou ė vėsamė kūnė išplėtosem siautiejėmou. Ė vėina graži saulieta rītmeti iš dėdliausė idūkėma ons sosprogdėna geltuonā rausvus žėidīnu borbolelius. Toukart oužoula šakas, lapelē ė žėidā apsėpīlė geltuono, saulieto žėborioujėntė auksa rūko. Tas mėrgous, lig beprotībē traukous ė svaigėnous plaukėms par auksėnės saulės spindolius, par krūptiuojėntė ė šėlomo vėrponti pavasarė dongo, par gīvā ė minkšta palaima, karštā vėliuojėntė pragara ogni ožtroka ciela nedielė.
Liguo mažas elektras iškruovas – žalēs ė geltuonās žaibās – sprogėnejė kuožnamė žėidīna siūlelie, kuožnuo žėida taurelie ė karšto ožgėmėma ognė degėna ne tik pati žėida vėdori, bet ė vėsa miedi. Tėi žībteliejėmā atsišvėitė oužoula kamienė ė kāp kuokės vėrpontės opės bangas ejė ė ejė no kuožnoos žėidās apsėskleidosės šakelės lig pat jau gėlėi i žemė īsmegosiu šaknū.
Oužouls nežėnoojė, kėik tas pašielės ė neapsakuoms klajuojėms ožtroka, tik paskou pajota, ka geltuonā rauduonė žėidīnā no tuo degėma ė siautolė parodava, rauduonuosės ė geltuonoosės požėivė soltis pasėbėngė. Viel par šaknis i šakas pradiejė kėltė paprasts ondou. Ons pajota, ka īr dėdlē pavargės ė išsekės, ka anam vėsā nebie iduomē, kuoks tas dongos, saulė, ė vėsks kėts aplinkou. Ė po tuo atejė pėlnatvės ramībė, gīventė bova gerā gerā. Nebėbova ne dėdėliū rūpesniu, ne kuokiū nenosakuomu nuoru. Vo tuo pavasarėnė žīdiejėma dėdībė, potont viejou, vėrpiejė ont šakuoms – tėn bova mažėlelės giliū ožuomazgelės, korės oužouls toriejė augintė ė maitintė lig pat ateinontės žėimuos.

7. Omžiaus vėdurīs

Gīvenėma vėdorīs – pats galībės išsėsklēdėms. Metā ēt, Vo diktībės muonuotuonėjė pėlas pavasarė žėidās ė rodėns gėliems. Begalėnė tvėrtībė, karališka nuotaika. Atruoda, ka vėsks īr īveikams, vo svēkatas īr cielė – prūdā. Vėsas dėinas, mienesē ė metā ožjimtė, prisėpėldė rūpesniu ė darbū, poikiausiu viltiū ė tėkra augėma. Ė dieltuo laiks kāp kuoks skrajūns paukštis lek lėngvā, gracingā, pasėklīkaudams iš laimės ė pėlnatvės. Nesospieji ne sostuotė, apsėveizietė, akiū pakeltė, šakuoms pamuojoutė, vo dėina jau noplasnuojė, jau pavėrta I metus – ne anuos begėrdietė, ne bematītė... Tik toukart, ka palėikti pats so savėm ė gerā pasėklausės savės kartās dā gali išgėrstė, kāp kažkamė tėn, erdvie, skomb skaudos ė viltings anū klīksmos. Oužoulou toukart jau atruodė, ka vėsumet tēp bova ė būs. Če esi išaugės, če gīveni ė če, nieka aple tou negalvuodams, nekam neožsėmindams, gīvėnsi ė gīvėnsi... Ni iš tuola neliuob atētė net mintės, ka dėdliuojė gīvenėma opė po biškėlieli nosėneš ė skausma, ė džiaugsma, ka ana nepastebėmā noplaun ė nozolin tou poikiouji pavasarė gražoma, stėpri ė kėita lėimėns apvaloma, kėitā sodieta žėivė, kori sauguo no šaltė, lėgū, vabalū ė kėtū negandū. Dabā ons negaliejė soprastė, ka atēs ė tuoks laiks, ka anam gīventė būs sunkē ė vargingā, ka ė ons solauks tuokė laika, kori žmuonis īr pavadėnė senatvė.
Miedis, platē išskleidės šakas, poikavuos ė klestiejė, nepasėdevė ne žemės, ne dongaus gaivalinguoms jieguoms. Ons sauguojė sava dėdībė, žaloma, žīdiejėma, sava kėita ė svēka kūna. Bet ė tou laiko anuo gīvenėma kartās liuo sojauktė vėsuokėi īvīkē.
Vėinās metās bova baisē viejouts rodou. Tonkē liuob pakėltė dėdliausė audra, pradietė žaiboutė, tronkītėis perkūns. Ė nakti, jau prīš pat ožšalont, pakėla baisiausis viesols. Ons tēp isėsiautiejė, ka be partraukas davies no kalna i pakalnė, po tuo – viel atgal, iš vėina šuona i ontra. Sekundē aptėls ė apėntās jims siautietė iš naujė. Nebžėnuojė oužouls tou nakti iš katruos posės ė belaikītėis, kāp beglaustītė sava dėdėlės ė ėlgas šakas. Tratiedamė lig pat žemės linka alksnīnā, Vo oužouls vės nepasėdevė, vės nelinka ė nedejava. Tik lapinga anuo vėršūnė ė tuolėi i šuonos paejosės pluonesnės šakelės, ka jau pro šali lieks dėdlē smarkos viesola šuors, liuob pradietė bejiegiškā blaškītėis. Bet nepasėdevė ė tuos – anas prėlaikė stėpresnės.
Vėns tuo viesola isėbiegiejėms bova nepamatoutā stėpros ė smarkos. Tou karta, viesolou lekont link oužoula, dejava ė lūžėnejė vėsė senėjē miška alksnē. Tou patio muomėnto, ka ons ožgriova oužoula, i medė vėršūnė iš debesū sosmega ognėis kamulīs. Išsėšakuojosi žaiba ognės parkėrta oužoula šerdi ė požėivi, pasėlaigīdama noejė i žemė par vėsa oužoula kamiena. Vo, Dėivė brongos! Miedis no tuo skausma ė baisė sprogėma ne tiktā sosvīrava, bet ė pajota, ka nebtenk posiausvīras ė pradiejė svėrdolioutė, kažkor vėrstė... Atsėkvuošiejės ons pajota, ka vėns trečdalis stuoriausė ė stėpriausė kamiena so vėsuoms ont anou bovuosiuoms šakuoms atplīša no kūna, soaižiejė i gabalelius ė kāp nekam nebrēkalingė nokrėta če pat ont žemės. No soaižiejosiu kamiena tropotiū ė atplaišū, kāp no iškrėtosė pėrmuojė snėiga aplinkou pabala vėsa žemė. Oužouls negaliejė ni pagalvuotė, kas būtom bovė, je tas žaibs būtom noejės par vėsas šaknis. Tou baisė ė sprogėnejontė ogni i šuona patraukė ė i žemė sogrūda pri pat oužoula kamiena goliejės dėdliausis akmou. Ė, ka žaibs sosėdūrė so žemė, ons so dėdliausio trėnksmo sproga. Kāp tik tou patė sekundė ė soskėla ne tik oužoula kamiens, bet ė tas akmou, i šalis pasėpīlė vėsuokės anuo atplaišas ė dolkės. Atskėlosė ėlga kamiena dali isiotės viesols tujau pagrēbė ė biški panešės tieškė i žemė. Nopliešta kamiena vėituo baltava kėituos medienas švėisē rods margoms. Ons bova pasišiaušės, pėlns aštriū medienas atplaišū.
Rīta meta, ka jau dėinuos akės paveiziejė i oužoula, ons atruodė dėdlē liūdnā. Baisos vaizds bova ė aplinkou: vėsė alksnē ė kėtė aplinkou augė medē išgoldītė, anū šaknis išrautas ė išsoktas iš žemės.
Oužoula žaizda bova dėdliausė ė atruodė, ka ons jau nikomet nebatsėgaus, nikomet nebėbūs panašos i tėkra miška miedi. Bet laiks ejė ė pasėruodė, ka ons stėprībės dar tot, ka anuos ožtenk tam, ka pradietom gīvenėma kuo ne iš naujė. Par kelis metus kamiena žaizda miedis adėngė sava patėis augėma sīvās. No kraštū, par vėsa kamiena ilgi, roda žėivie pradiejė rėistėis rėistėis ė artietė i vėdori iš vėinuos ė ontruos posės, ė po koriuo laika ta augėma rėivie kāp kuoks iš kamiena betrīkštous vulkans jiemė ė ožtraukė vėsa nesenē bovusi atvėra atpliešėma pluota. Žėnuomās, nebėbova jau tuo poikė kamiena apvaloma, bet miedis jau nikou nebsėskīrė no kėtū. Ne kuoks aštresnapis paukštis, ne išalkės a pasiotės, sava gėmėnė medė kūnė panuoriejės išaugintė vabals nebgaliejė lėngvā pri anuo bepriētė ė pasėdėrbtė sau orva. Miedis bova gīvs, ruodė sava karaktuori. Vo vabalā irgi protingė – anėi sopront, kas ė kāp īr, poikiausē žėna, kor gal ė kor negal kištė sava nuosės. Dabā, ka jau miedis jiemė gītė, vabalā pri anuo ė neblinda – gīvs oužols anėms par kėits. Ka oužouls išsėgīdė, po keliū metu tik gerā isėveiziejės begaliejē pasakītė, ka anuo kamiens iš vėinuos posės īr ligo pluokštiesnis ė če kažkumet ligo īr bovės kuoks išskuobėms.

8. Lūžt šakas

Jau kelės dėinas be parstuojė pūtė driegnė ė šėltė vakarū viejē. Anėi vėn jodėna ė lėnkė i šuonos patė dėdliausė aukštiausē iškelta oužoula šaka. Ta lingava ė tratiejė kāp kuokės gėrgždontės ė senē neteptas vākū soupīnės. Iš tuoliau paveiziejos atruodė, ka paėlsės, jau nebgalintis pakėltė dėdėlis jouds paukštis plak iškėlosio žalio sparno ė nikāp nebgal anuo bepriglaustė pri savės, biški paėlsietė. Oužoula liuob ožstuotė vakarėnis kalna šlaits, bet stėpros vies, nolėnkdams ė blaškīdams alksniu galūnės, karts no karta liuob pašielosē īsėsoktė i oužoula ė aukštuojė šaka liuob pradietė skaudē ė so cīpesio dejoutė. Stėprė viejė gūsē keitė vėns kėta. Šaka linka vėn žemiau ė žemiau. Neblonkstės medienas lāstelės, sojungosės šaka so kamieno, no ėlga ė stėprė lingavėma, dėdėlė šakuos svuorė pradiejė traiškītėis ė trūkėnetė kol ont galū gala vėina no kėtuos pradiejė atsėskėrtė. Paskou šakā jodont anuos pradiejė slīdėnetė ė trintėis vėina i kėta, tarpelē tarp lāstieliu grētā dėdiejė. Vo vies be parstuojė pūtė ė pūtė. Ont galū gala šakuos soaugėma vėituo mediena pradiejė skaidītėis i paėlgas atplaišas. Bet dėdliuojė šaka, ka ė biški pasvėrosi, vės tėik dā laikies, dā nekrėta žemīn. Tik paskou, ka vėino tarpo atliekė dėdlē stėpros viejė gūsis ė pasoka šaka geruokā i šuona, toukart jau medienas plaušā vėsā išsėskīrė ė no šakuos svuorė vėsā notrūka – dėdliuojė oužoula šaka, nežmuoniškā socīposi ė sogirgždiejosi, vėsa sava atsėskīrėma skausma sodiejosi i graudolinga traškiejėma, krėta ont žemės. Liekdama i apatė ana pribluoškė ė vėsā solaužė daugībė amarmiediu, skėrpstū, lazdīnu, alksniu ė aplūžosiuoms stuoresniuoms šakuoms atsėriemė i minkšta miška žemė.

9. Senatvės alpolīs

Nolūžos šakā ont oužoula kamieno švėisē rodava laiptouta, kāp kėrvio nokapuota žaizda. Vasaras saulė sausėna anuo mediena, vo ilgesnė lītā vėn driekėna ė driekėna. No šėlomuos ė driegmies, nuorintās ė negėlėi, pradiejė šostė ė pūtė puožėivis. Aštros šotėma kvaps vėliuojė mosis ė drogius, vėsuokiausius miška vabalus ė blakės. Tēp vėsuokėi gīvē, saulė, lītos ė viejē vėn daugiau ė daugiau skverbies i oužoula mediena. Iš karta ons tēp lėngvā dar ni negalvuojė pasėdoutė. So tuoms vėsuoms neganduoms ons jiemies iš paskotėniūju – sotelkės i vėršo vėsus sava lėkusius sīvus ė iš kraštū siaurins atsėradosės žaizdas, po biški anas luopīs, bet medienas ardīms jau bova paejės gėliau, tuoliau išsėplietės ė tam, ka anou sostabdītomi, dabā daug kuo trūka: maž bebova lapu ė par tou miedis maž beliuob gautė saulės energėjės. Šaknis i sena ė stuora kamiena ė gīvas šakas mažā beliuob pridoutė mineralėniu medžegū ė ondėns. Tou, kou beliuob gautė, liuob pasėjimtė gīvuosės oužoula šakas, vo kamiena taisīmou maž kas beliuob lėktė. Diel tuo povėms po biški plietities ė skverbies gilīn, slinka požėivio ė keliuos vėituos jau nolinda līg pat šerdėis. Atruodė, ka oužouls nekam nebgal bepasėpriešintė, ka ons jau mėršt kāp vėlkū ožpolts ė ont šuona pargriauts brėidis.
Nosėlpės oužoula kamiens nebgaliejė parneštė žėimuos šaltiu – šiaurėne posie soskėla patrapiejosi žėivie, i požėivi sunkies ondou, Vo so anou ė povėma gaivalā. Grētā vėn dėdliausis kamiena pluots no pašakiū lig pat žemės pradiejė joudoutė. Vėituoms no tvėrtuos kamiena medienas atšuoka žėivie ė tėršta, gliti roda povėnė masė vėituoms pripėldė požėivi. I vasaras vėdori vėn dėdesniūs pluotūs žėivie atėtrūkiniejė nu kamiena. Vasara, ka kamiens išdžiūs, no anuo pradiejė bėrtė rodas dolkės. Vo kamė puožėivie laikies roda poviesiu kuošė, aplink anou sava žemielapė rėbas piešė ė platėna galsvā žals peliesis. Nesveikuojė ė parodavusi mediena bova pritėlžosi ondėns ė anuo vingiava vabalū pragriaužtė takelē ė orvelē. Mėrtėis ė ramībės riežē vėn platiau jiemė požėivi, ė tarsi kuoks šniūrs, smaugė kamiena žemīnās.
Jau baigė išlūžėnetė vėsas aukštuosės šakas. Kamiena vėršou kāp peilē stīruojė aštrės bovuosiu dėdliū šakū atplaišas, Vo i kamiena iskėlėmus ė tarpus rinkuos lītaus ondou. Nespiejos anam išdžiūtė, pėrmėijē šaltē leda kīlēs pliešė kamiena vėn gėliau ė gėliau. Jau kėta vasara šėltėijē sausviejē, bešmėrėnedamė po miška, neaplėnkė novargosė oužoula ė iš anuo nebožgīduomu žaizdū traukė paskotėni ondėns laša. Atrepežuojė miška vabalā griaužė dar svēkus lėkosius žėivies luopėnelius. Anėi vėinė po kėtū vedė sava palėkuonis, vo tėi, biški prakotė, dā drousiau liuob kėbtė i bedžiūstonti miedi.
Bet oužouls ė toukart dā nebova vėsā bejiegis. Pri pat žėivies povėnė pakraštiū tā vėinuo, tā kėtuo vėituo dā plevena gīvībė. Svēkūju vėitu pakraštēs pluono randa siūlelio oužouls dar nuoriejė oždarītė ėrėma. Negīvuojė mediena keliuos vėituos pradiejė apaugtė gīvo rando, korės pristabdė povėma, bet tas gīvībės apsėreiškėms bova tuoks liets ė mėnks, ka ons jau nebgaliejė sotorietė tuo, kas miedi naikėna. Povėnīs ė medienas grībā, gluostuomė saulės šėlomuos, gėrduomė vasaras lītaus dabā jau tēp isėsiautiejė, ka linda pro vėsus oužoula kamiena plīšelius. Po apdžūvuosės šakas šeimininkava zīlės, tonkē vėn liuob atliektė ė margāsis miška sanitars – genīs. Anėi pešiuojė ė knėbėnejė žėivė, Vo radė ītartėna orvieli, aštrio snapo liuob pradietė kapotė suminkštiejosė mediena. Iškapotu doubieliu ont oužoula šakuoms ė lėimėnio bova gīva galībė. Aukštiau kažkas jau ė dvė dėdlesnės skīlės bova pragriaužės. Iš anū galvelės iškišė ruoda vedė jau prakotė varnenā.
Patiuo kamiena vėršūne, tėn kor stīruojė šakū atplaišas, iš žėivies properšu bova išlindosės grību ausis. Anū šaknis požėivio pīnies kāp žemielapiu opės, vīniuojies pavėršiou, linda vės gilīn ė gilīn i patė mediena.

10. Paskotėnis pavasaris

Kuožna meta šakas, koriuos vasaruoms vės dā žaliava ė iš vėsuos sīluos laikies isėkėbosės i kamiena, vėn sunkiau ė sunkiau beliuob galietė išsprogtė. Daug medė soltiu dabā liuob sogērtė vabalā, grībā. Vasaruoms pro daugībė žėivies sprogiu miedi liuob išsausintė dā ė saulietu dėinū viejē. Trumpiejė ė takā, korēs soltis liuob pakėltė i oužoula. Anos liuob ožkištė grību ė peliesiu šaknis, po tuo oždžiuovintė saulė. Diel tuo po kuriuo laika pradiejė apmėrtė ė dā žalioujėntiu mažūju šakieliu galūnės. Anū pluona žėivelė grētā vėn sosprogėnejė, tropiejė ė bėra, Vo lėkusiūju lapu žalomuo bepalėka baltoutė tik tuokiū šakieliu vuortinklis. Tas džiūvulīs iš šuonu ė iš vėršaus jau pradiejė apētė kerpiems. Anuos pradiejė kėbtėis ėr i žaliouji medė vainėka. Tēp gīvībės jodiejėms – dėdliuojė žemės sīla – po biški pradiejė vėrstė ramībė, nekalto dūliejėmo, tīlē skombontio ė trapio išnīkėmo.
Tās metās, kāp ė bet korēs kėtās, miška atkalne auša pavasaris. Isėbiegiejės pėlnuoms rėiškotiems ons žarstė po miška lapu žaloma, vėsuokiū žėidū atspalvēs dažė atkalnės ė līgomas. Mėška tonkmie ė laukūs dūka paukštē. Anėi ėiškuojė ė kariava diel geresnės vėitelės lėzdou, vėns kėta kvėitė pasėdžiaugtė pasaulio ė pavasario. Paukštē puoravuos, klīkava ė džiaugies.
Kelės stėpresnės oužoula šakas tou pavasari dā praknėbėna pomporus – saulie pasėruodė rausvė ė gležnė lapelē, iš žėidiniu pomporū dā išsėskleidė kelės žėidīnu šloutelės. Kāp ė onkstesnēs metās anuos norauda ė nogelta pavasarė aukso. Vo po tuo vėsks sostuojė ė apmėrė, ožgesa vėsėms laikams. I vasara pomporā vėsā sodžiūva ė anū lokštus kāp kuokius poukus viejē išnešiuojė ė išbarstė po vėsa miška.
Šaknims dā atrodė, ka ė tas pavasaris būs tuoks kāp ė kėtė, bet, ka atšėla uorā, šaknū traukamuoms sultims nebėbova kor dietėis – notrūka paskotėnē takā. Šaknīs dā traukė driegmė, siorbė iš žemės ondėni, nešė atsėbodosem pomporou, bet negīvuo puožėivė medienuo paklīda – medė šakelės tuo ondėns nebgava. Po tuo pradiejė ondėnetė ė dā bovosės gīvas šaknis, apmėrė patis pluoniausė anū plaukelē. Mažė žemės gīvūnelē pradiejė līstė i šakneliu vėdo ė maitintėis če dā palėkosiuoms maista medžiaguoms. Grētā vėn šaknelės pradiejė pūtė. Vėskou, kou oužouls par daug metu iš dongaus ė žemės bova sosorbės i savi, dabā pradiejė atėdavinietė dongou ė žemē.

***

Praēs dā kelė metā ė vėsas oužoula šakelės po biški noplėks, nobėrs no anū žėivie. Paskou paukštiu ė kėtū gīviu knėbėnejems nosėlops vėsos kamiens. Medė jau nebėbūs, bet kėits oužoula kamiens dā ėlgā, kāp kuoks bažnīčės buokšts, balto, nosmailinto aštromo kīšuos iš žemės.