Stovėjo abudu prie lango ir žiūrėjo, kaip lauke lyja...
- Matai tuos lašiukus ant stiklo, gražūs... Vakar skaičiau vieną tokį užrašą apie juos... Nori, kad paskaityčiau?
- Noriu...
Jis priėjo prie staliuko ir ištraukė apdraskytą popieriuką.
- „Ar kada nors įsidėmėjai mažo lietaus lašelio kelią? Ar kada nors matei jį riedant stiklu ir pagalvojai, koks jis panašus į tave?.. Savo nedrąsiu riedėjimu... Į tavo nedrąsias svajones... Savo skaidrumu į tavo švelnumą... Savo paprastumu į tavo šypseną... Tokią mielą ir švelnią...
Kartais žiūriu, kaip lyja... Į lango stiklą... Žiūriu, kaip maži lietaus lašiukai rieda ir skinasi kelią... Į kur?.. Į bedugnę, o gal kaip tik atvirkščiai?... Į kažką šviesesnio?.. Stebiu, kaip jie jungiasi vienas su kitu... Kaip ir žmonės mūsų kasdienybėj... Susijungia ir išsiskiria... Arba lieka kartu ilgam... O kartais jie tik rieda šalia vienas kito... Ir staiga pasuka į skirtingas puses... Kaip ir žmonės... Pastebėjai dabar ir tu?.. Kaip sunkiai liečia stiklą... Lyg nenorėdami prarasti ir taip laikino artumo... Kaip glamonėja jį... Lyg paskutinį kartą... Ir kaip jie spindi paliesti saulės... Taip pat, kaip ir žmonės... Sušildyti vienas kito dėmesiu ir šiluma...“
Perskaičiau tai vakar... Šitie žodžiai pasirodė man labai artimi, todėl puoliau juos užrašyti. Irgi pagalvoju panašiai, kai lyja, o šiandien kaip tik lyja... Ar kada nors stebėjai lašus?
- Ne, niekada neteko, nebent vaikystėje... Toks oras kaip šiandien visada priverčia liūdėti, kaip ir tie žodžiai, kuriuos perskaitei. Nenoriu apie tai galvoti... - sutrikusi ji nusisuko nuo lango.
- Dabar aš su tavimi ir mes čia, šiltame kambaryje - nusišypsojo, - man liūdesys yra ypatingas jausmas...
- Bet aš jo nenoriu... Taip, mes nesame lauke, bet tik pažiūrėk, kokia pilka tuštuma čia, kambaryje, ji prasmelkia viską... Tarsi viskas mirė... Ta tuštuma persiduoda į vidų, nenoriu jos...
Tylos akimirka kiekvienam atnešė daug liūdnų minčių... Jis akimis lėtai nužvelgė kambarį, tarsi norėdamas kažką jame pastebėti... Ji nejudėdama žiūrėjo pro langą... Akys nejudėjo, žiūrėjo į vieną tašką. Taip būna, kai mintis pagriebia žmogų į savo pasaulį...
Jis pažiūrėjo į ją ir pasakė:
- Argi tai nėra ypatinga?
- Kas?
- Tai, ką dabar jauti..
- Bet tai labai sunku.. Kaskart kai pabūnu su tavimi, viskas mano viduje susimaišo. Grįžtu namo pasimetusi... Tos akimirkos, situacijos, kurias sukuri, tos tavo mintys, jos tarsi atima kažką iš manęs...
- Nejaučiu, kad galėčiau sukurti akimirką... Tai tiesiog gyvenimo akimirkos, tiesiog mintys, kuriomis noriu suprasti...
- Bet jos mane apvagia ir palieka be nieko...
- Pasiekia tikrąją tave?
- Nesijaučiu tikra... Ta tuštuma... Ką man su ja daryti?!
- Nieko nedaryk, tiesiog nieko... Būk kaip tie lašai, gyvenk tarsi paskutinį kartą...
Tą vakarą jie jau nesugrįžo prie šito pokalbio... Nebuvo jau liūdesio. Prie arbatos smagiai bėgo laikas. Greitai sutemo ir jis ją palydėjo iki stotelės, iš kurios ji kaip ir anksčiau išvažiavo paskutiniuoju troleibusu.

***
Po dviejų savaičių jie susitiko Sereikiškių parke. Niekas nežadėjo blogo oro, kol netikėtai atplūdo tamsūs debesys ir prasidėjo liūtis. Parbėgo iki jo namų - jie jau visiškai šlapi.
- Visgi gerai gyventi senamiestyje, - sakė šluostydamas sau veidą, - nors namas jau visiškai senas...
- Iš tikrųjų. Brr, šaltas šiandien lietus. Pažiūrėk tik, visiškai sušlapau. - šypsojosi spausdama vandenį iš plaukų.
- Tuoj pakursime krosnį, bus šilčiau. Gali užvirinti arbatos? Prisimeni kur ir kas ten virtuvėje?
- Gerai.
- Kol tu buvai virtuvėje spėjau ir persirengti, ir malkos krosnyje jau dega...
- Taip, tiesiog užsižiūrėjau ten į arbatos dėžučių kolekciją. - pasakė parodydama ranka į virtuvės pusę.
- Buvo laikai, kai rinkau. O tu taip ir ruošiesi būti šlapia?
- O ką?
- Gali nusirengti, išdžiovinsime drabužius.
- Nejaugi?
- Nebijok, niekam nepasakysiu. Beje, nežinau su kuo bendrauji...
- O aš ir nebijau.
- Imk pledą, apsiklosi. Aš eisiu į virtuvę, ko nors prie arbatos surasiu.
Kol jis nuėjo įpilti arbatos, ji įsisukusi į pledą žiūrėjo pro langą.
- Pagaliau kažką suradau, pažiūrėsime ar tai dar suvalgoma, - pasakė plačiai šypsodamasis. Ji atsakė jam mįslinga šypsena, tokia pilna rūpestingumo ir susimąstymo, tokia neapsakomai gilia.
Priėjusi prie krosnies tarė:
- Šiandien stiprus vėjas ir lašai kitokie, kažkokie pilni nerimo. Įdomu, kaip suprasti tą jų nerimą?..
- Jei visai įmanoma... Tačiau įmanoma suprasti, kodėl nerimaujame mes patys...
Abu atsisėdo ant šilto kilimo priešais krosnį ir, atidarę dureles, žiūrėjo į alsuojančias liepsnas.
- Šiandien man neliūdna ir net matydama tą nerimą už lango, jaučiuosi rami... Ir tos liepsnos... Jos visada man siejasi su ramybe.
- Labai ramu dabar... - jo akys sublizgėjo džiaugsmu. Dar kurį laiką jie neištarė sau nė žodžio. Tyliai gėrė arbatą.
- Keista, kad sėdime be jokios muzikos.
- Muzika kaip ir žmonės, reikalauja viso dėmesio. Žinau, ką pasirinkau dabar.
- Aš irgi.
Po akimirkos jis tęsė:
- Be to labai vertinu tylą. Tik ji moka tiek daug papasakoti. Jos giesmė graudi, nes tik ji taip skambiai gieda mums apie mus pačius... Apie tai, ką norėtume nuslėpti net nuo savęs...
- Taip, todėl bijau tylos... Turbūt ir savęs bijau... Kai kurie dalykai mūsų nepaleidžia... Visada išlenda ir kankina...
- Ir dabar bijai?
- Dabar? Nežinau... Turbūt taip. Gal to nesuvokiu kol kas. Pasitaikius akimirkai, ta baimė vėl išlys. Aš bijau to skausmo.
- Taip stipriai nenori jo paleisti?
- Tai jis manęs nepaleidžia, aš jau seniai norėjau jį pamiršti. Aš taip noriu paleisti, bet nežinau kaip... Tas skausmas... Aš pavargau su juo kovoti...
- Kartais priešai virsta mūsų draugais, jei tik išmokstame juos priimti ir nekovojame daugiau...
- Priimti?.. - ji pasižiūrėjo į jo akis, bet po akimirkos nuskandino žvilgsnį liepsnose ir net nemirktelėjo žiūrėdama į jas. Jos kvėpavimas tapo gilesnis, akys prisipildė ašaromis. Neverkė, šįkart to nereikėjo. Jis žinojo, jos dabar nėra su juo, ji vėl susitiko su savo skausmu, bet dabar kaip lygus su lygiu, kaip artimi draugai.
Po akimirkos ji paprašė:
- Pasakyk ką nors, kad nebijočiau būti... Būti...
- Pilna... Kaip lašai ir liepsnos, jie dideli ar maži, net kiekvienas atskirai jie visada kaip visuma... Visi šimtaprocentiniai...
Dvi ašaros viena po kitos nuriedėjo nuo jos skruostų. Po to ji nušluostė veidą ir nusišypsojo. Jis, šiltai žiūrėdamas blizgančiom akim, atsakė jai tuo pačiu ir švelniai prisilietė prie jos peties.
Abu, ilgai tylėdami ir žiūrėdami į liepsnas, pametė laiko suvokimą. Liepsnos pamažu geso pasitraukdamos į nebūtį.
- Taip gera su tavimi, - pasakė ji. - Taip tikra...
- Žinojau, kad nori man tai pasakyti, - jis nusišypsojo.
- Tikrai?
- Taip. Ir nelengvi tau buvo šitie žodžiai, mačiau, kaip ruošeisi juos ištarti...  - pasakė šiltai žvilgtelėjęs jai į akis. - Noriu, kad ir tu žinotum, jog kiekviena akimirka su tavimi ypatinga.
- Ačiū.. Nuoširdumas niekada nebūna man lengvas...
- Man irgi... Todėl labai vertinu šitas retas akimirkas.
Po kurio laiko jis atsistojo, įjungė muziką, įmetė porą malkų į krosnį ir atsisėdo šalia jos. Tyliai grojo Robert Miles - One and one. Ji sėdėjo apkabinusi kojas ir galvą atrėmusi į kelius. Jos akys išduodavo kažkokį vidinį nerimą, ir po akimirkos ji pasakė:
- Apkabink mane, noriu tave pajausti.
Jie apsikabino užsimerkę, jausdami vienas kito švelnumą. Iš krosnies sklido jauki šiluma, girdėjosi degančių malkų traškesys ir tylus dainavimas: „After all is said and done, one and one still is one…”. Pledas lėtai nuslinko ant kilimo...
Neaišku, kelintą jie užmigo.
Ji pabudo pirma nuo saulės spindulių, skaisčiai krentančių pro langą. Nesuprato, iš kur tas džiaugsmas, bet tai nebuvo svarbu. Šypsojosi. Švelniai glostydama jam plaukus prisiminė vakar skaitytus žodžius: „... ir kaip jie spindi paliesti saulės... Sušildyti vienas kito dėmesiu ir šiluma...“.