Cituoju:
„Aš tave visada mylėsiu“
Komentuoju:
Kodėl žmonės išmoksta meluoti?
„Aš lauksiu tavęs nors ir milijoną metų“
Kodėl milijonas metų taip greitai pasibaigė?...
„Tu man esi gyvenimo šviesa“
Atsiprašau. Perdegiau.
Liko tik ironija. Karti kaip kadagio uogos.
Bet, ar tu nesivaikai tik mano atspindžių
begęstančiose vakaro sienose?
Nes aš tavuosius gaudau be perstojo.
Ir ryju pilna burna.
J\'ai besoin de votre aide.
Vėl svaičiojimai apie tave.
Ir dar begales kartų krentantis liftas...
Tu prižadėjai ateiti į mano vestuves.
Jeigu tik jos bus ne mūsų.
Kai išsipuošime sielas popierinėmis girliandomis.
Ir negalėsime užmigti.
Tartum prieš didelius įvykius.
Man nereikia sparnų.
Juk visi mano skrydžiai prasideda ir pasibaigia tavyje.
Kai patekės saulė,
Ties penkta valanda,
Užmiršim, kad mirtis į mus
Buvo įrašyta jau gimimo dieną...

Šiąnakt buvo šalna.
Ir saulei patekėjus liepa pravirko.
Sninga liepomis tau į plaukus.
Ir todėl mums nebaisūs lapkričio vėjai.
Kai sutems, priklaupk, ten kur baigiasi pilnatis.
Sukalbėk mūsų peršviečiamas
mantras.
Aš tavo ugnies upė.
Aš tavo Mitra.
Skaistykloje mano karūnos.
O kodėl tik naktį pasirodau?
Nes nekenčiu konkurencijos.
Nei danguje, nei žemėje.
Ir netikėk, jeigu
netikėtai
prasidės žiema.
Ir tas baltai baltai baltai
dar nieko nereiškia.
Kai mes verkiam iš meilės.
Tada prasideda prabudimas.
Iškeliame tuščius delnus į aušrą.
Iš jų po kojomis krinta liūdesys.
Ir visos jūros mūsų ašarose susirenka.
Ar tu žinai, kada pasibaigs  pasaulis?
Kada prasidės amžinybė?
Tu ir aš.
Neprijaukinti dykumų vėjai,
Nepražydę vyšnios.
Ir rankos įsikimba į tą akimirką
Kai sninga.
Baltai baltai baltai.
Po vieną – į niekur.
O dviese – pasaulis darosi per mažas apkeliauti...