Senė sėdėjo ant suoliuko pakraštėje žaliuojančio sodo. Užsimerkė. Spigino aitri saulė, tvoskė bjaurus karštis. Tyla, jokio vėjelio.
Susiraukė, pamažu giliai įkvėpė, bet kaip bebūtų keista, neatsimerkė.
Atsimerkė, kai išgirdo gandrų kalenimą; tada plačiai pravėrė akis akis ir ilgai žiūrėjo, kol jie nedrąsiai suko ratus virš stogo, taikydamiesi nutūpti į savo lizdą. Senė buvo akyli - savi. Juk būna, kad palikę namus paukščiai nebeparkeliauja, tada iš kažkur atskridę svetimi, - stipresni, - užima jų vietą ir ima perėti gandriukus.
Įsižiūrėjo. Lizdas kiek kryptelėjęs. Ilgą laiką lijo, tik šiandiena prasigiedrijo, viskas persimainė. Karšta, tvanku.
Kažkur smėlino kelio tolumoje pasirodė žmonės. Ėjo paskubomis, jų vaikai bėgo priekyje. Gandrai atsiplėšė nuo stogo ir nuplasnojo, kada šeima pasiekė kiemą. Senė klysti negalėjo. Matė prastai, bet širdis krūtinėje suspurdėjo. Dar keletą sekundžių jų neatpažino, - juk taip pasikeitę, - tarsi ir išsigando, nesuprasi.
Gal pas kaimynus.
Vis žvalgėsi kažkur kitur.
Greitai mažos trumpos rankutės ją apsikabino, tada tvirtos rankos. Pati linksmiausia dalis prasidėjo. Ji švytinčiu veidu nusitveria skarelės kraštą, pakelia prie akių, pilnų bejėgiškumo - kad negali su jais visais pakilti ir nuskristi į kitą pasaulio kraštą.
Kažko nesuvokia.
Tada pilna šviesos mus apkabina. Gandrai parskrido, tyliai man ištaria. Burna šypsosi. Aš pakeliu akis - dangų lyg šmėklos narsto balti paukščiai.