Ak, jaunīstė bova, ak, vėsė žīdiejuom –
Užsikrietė bovuom vėsuokiuom idiejuom.
Kas kou nepaskaitė, kas kou neišgėrda
Aptariem ė sliepiem tonkē vėn i širdi.
Bova ė naktieliu, kor geriausē drauge
Nieka nesakīsi, nes nebova saugē.
Vo paskou girdiesi netičiuom pasakės –
Paslaptės tavuojė jau po miesta plakas.
Bova jau po šėina, daržėnės kvepiejė,
Ė suodības kėima nebšokava viejē.
Rasas tarsi akis naktėis švėsa gaudė,
Pėivuo pri malūna grėižlės plerpė griaudē.
Tuokė nakti mielsva šėina kvapa traukiem
Daržinie pro tarpus mienou švėitė jaukē.
Bovuom kelės panas, kelė kavalierē,
Nekaltybės sėinuom aukštuom atsitvierė.
Tēp lėngvā nebova kuojuoms susiveltė,
Par panū bruzgīnus eitė kāp asfalto.
Tik dabā girdietė, net studėntā drousē,
Tarsi būt ženuotė, jau po luovas tousuos.
Patėlūs sukrėtė puotėru neronkiuo –
Orvās dėrbas, siautie, ausis nusikromta.
Išimtiū ė toukart, nemanīk, jug bova
Kuožnam būrie sokuos kelės paleistovės.
Daug kas ė ont mona eiliaus nusišlapins,
Jē galies sugoltė – tujau pasilepins.
Aprašau aš sava išgīventa nakti –
Nier kuo vėsa svieta kaltintė ė plaktė.
Vėsa tou naktelė akiū nesudiejau,
Ė bovau kāp staklies užborta audiejė.
Audiau sava mintis ė sapnus ėlgiausius –
Kāp aš išsisoksio, jē pri šuona glausės?
Vo širdie tik laukiau tuos karštuos sekundės
Mienou, šėns ė vaikē muni vėsa gundė.
Mėslėjėt, ka mūsa sielas bova aklas,
Neviliuojė soktėis naktėnem spektaklie?
Jausmā plūdoriava grietėnė ont pėino
Kvepont šėina prieslou šėltuo mienesėinuo.
Bet muokiejuom sava garbies neprarastė –
Kultūringā eitė par naktini raista.
Ė dvejuonės kartās liuob apstuotė kraupės,
Kāp gali gīventė savės neaplaupės?
Bet dabā ka veizo i lėkėma vingius
Eso laimingesnė, ka bovau garbinga.