Balti ievų žiedai. Kiek jų sapne mačiau!
Apsunkusios prie žemės sviro liaunos šakos,
Sraunaus upelio, senolio Nemuno šlaitai
Į vieną šviesų debesį man rodėsi panašūs.

Šalia dar plukių pieva lyg staltiesė bolavo,
Prie jos berželis virpino gležnus lapus.
Argi pavasaris, kad žydi ievos žalios,
Ar upės išnešė į Kuršmares žiemos ledus?

Žadėjau niekur neiti, čia sėdėti ir sėdėti,
Tegul boružės skruostu, rankomis ropos,
Dangus nuo vyturių lai nepaliaus virpėti,
O vakare lakštingalos lig rytmečio giedos.  

Geri sapnai trumpi, labai trumpi.
Atvėsus krosnis leido šalčiui siausti.
Kelies. Pavasaris ir jo žiedai toli,
Kiemo vartus tik neseniai užvėrė sausis.

Diena – širdies, jausmų išbandymų arena.
Purvo marias išpylė „Delfio“ komentarai,
Gyvenimas čia paverstas į juodo teatro sceną,
Blogiau už ją galėtų būt nebent tik karas.

Turėčiau niršti, bartis, šaukti,
Šiam mūšyje tikrai nebūčiau vienas,
Tik mintyse vis nepaliovė plaukti
Matyta tėviškė nakty ir baltos ievos.