Džonas Leilidas stovėjo už prekystalio alkoholinių prekių parduotuvėje ir krapštė panages kišeniniu peiliuku. Buvo be penkiolikos devynios, vyras tingiai nusižiovavo ir pažvelgė pro savo parduotuvės vitriną. Šis rajonas nebuvo labai ramus, bet darbo dienos vakarą dažniausiai galėdavai vaikčioti šaligatviais, nesitikėdamas, kad tave apiplėš koks nusmurgęs narkomanas ar peiliu šonan smeigs pamišęs valkata. Visi padugnės išlįsdavo nakčiai įpusėjus, o savaitgaliais jų taip knibždėte knibždėdavo, kad padorus žmogus ne tik užsirakindavo namuose, bet dar ir užremdavo duris kėde ar kokiu kitu baldu. Džonas tikrai nesidžiaugė gyvenąs ir įkūręs verslą tokiame rajone, tačiau nė neketino trauktis. Jo žmona vis dažniau užsimindavo apie norą išsikraustyti, tačiau Džonas tik trenkdavo kumščiu į stalą, suriaumodamas, kad jokie šunsnukiai neprivers jo išsikraustyti, ir moteris, nuleidus galvą, išpėdindavo į virtuvę.
Šis vakaras neatrodė kažkuo išskirtinis. Gatvė buvo tuščia, pro langą prasvirduliavo vienas girtuoklis. Darbo dienomis retai kas užsukdavo į nedidelę parduotuvę, esančią gatvės kampe. Džonas kiek gailėjosi, kad nusipirko pastatą, stovintį tarp apleistos dviaukštės mokyklos, kurioje rinkdavosi narkomanai, ir sporto salės, kurioje mankštinosi juodaodžiai. Tačiau jau po pirmojo pusmečio vyras susitaikė, kad joks eilinis biuro darbuotojas neužsuks į jo parduotuvę ir teks aptarnauti visokio plauko neaiškius tipus, paauglius stiklinėm akim bei valkatas, kurie atšuoliuodavo čionai, apiplėšę eilinę auką, ir spindėte spindėdami – esą, žiūrėk, aš perku (!), perku alkoholį kaip visi, aš turtingas, galiu sau tai leisti. Tai suvokęs, vyras visų pirma nusipirko šautuvą. Ilgą dvivamzdį šautuvą, su kuriuo, kaip gyrėsi savo geriausiam draugui ir kaimynui Deivui, galėtų nudėti ir didžiausią jautį. Laikė šį šautuvą po prekystaliu visuomet užtaisytą ir kai tik parduotuvėn įžengdavo koks įtartinas tipas, Džono ranka nejučiomis paliesdavo šaltą metalą.
Buvo  be dešimt minučių devinta, kai suskambėjo Džono telefonas. Vyras pakėlė ragelį ir išgirdo Deivo balsą:
- Kada baigsi? – paklausė draugas be jokio pasilabinimo.
- Teko atleist tą šunsnukį vaikėzą, kuris čia dirbdavo naktimis, todėl šiąnakt budėsiu pats.
- Uždaryk ir lėk pas mane, - sukniurkė Deivas. – Juk žinai, šįvakar lošiam pokerį.
- Negaliu, - atsakė Džonas ir akimis nulydėjo du vaikinus, perbėgusius gatvę ir dingusius iš ploto, kurį vyras matė pro vitriną. – Naktimis čia verda veiksmas.
Vyras kitame laido gale nusikvatojo:
- Veiksmas? Koks dar veiksmas? Niekas gi neina pas...
- Užsikišk, Deivai, - suurzgė nepatenkintas pardavėjas. – Pinigai yra pinigai.
- Gerai gerai, seni. Teks tada be tavęs. O žinai, šiandien ateis tas... kaip ten jis... na, tas senis,  Skoto bendradarbis. Tas piniguočius. Ui, kaip mes jį nuplėšim, - sukikeno Deivas.
- Piniguočius sakai... – susimąstė Džonas ir pakrapštė pakaušį. – Žinai, parduotuvę uždarau dešimtą valandą. Tada atviras lieka tik langelis, pro kurį aptarnauju tuos šunsnukius. Jeigu susirinktumėm pas mane, suorganizuočiau stalą, kėdes ir galėtume...
- Čia tai pasiūlymas! – sušuko draugas. – Nereikės rūpintis alkoholiu, - sukikeno jis.
- Nieko nemokamo negausit, jūs velnio išperos, - suburbėjo Džonas ir pamatė, kaip per gatvę eina pusamžis vyras. – Ė, man atrodo, ateina normalus klientas. Lauksiu jūsų dešimtą.
Džonas padėjo telefono ragelį ir akinamai šypsojosi ką tik į parduotuvę įėjusiam vyrui.
- Ko nors pageidausite? Reikia pagalbos? – sučiulbo pardavėjas.
- Rytoj mano vestuvės, - nuoširdžiai nusišypsojo pirkėjas. – Noriu ko nors ypatingo... Palaukit, aš dar pasižvalgysiu.
Pardavėjas patrynė rankomis ir peržvelgė visas lentynas, akimis iešodamas brangiausių butelių. Pakilios nuotaikos klientas, mąstė Džonas, tikrai nepagailės vienos kitos dešimtinės tokia proga. Jaunavedys apžiūrinėjo raudonojo vyno butelius, kai Džono dėmesį patraukė atsivėrusios parduotuvės durys. Vidun įbėgo stambus vaikinas apsmukusiais rūbais ir akimis ėmė lakstyti po parduotuvę. „Vagis! Narkomanas! Plėšikas!” – Džono budrumas pabudo ir vyras griebė šautuvą iš po prekystalio. Kai vyras tvirtai suėmė ginklą, pamatė, kaip dručkis išsišiepęs pistoletu taikosi į jaunavedžio krūtinę.
- Mesk ginklą, vaike! – sušuko pardavėjas kuo pikčiau, tačiau jautė, kaip virpa jo balsas.
Dručkis staiga atsisuko į pardavėją ir šovė. Kulka pataikė į brangų brendžio butelį, Džonas šovė į vaikiną, tačiau ir jis nepataikė. Kol pardavėjas užtaisė šautuvą, į parduotuvę įbėgo dar vienas vaikinas. Džonas pakėlė šautuvą, driokstelėjo šūvis. Dručkis nusirito už lentynos. Pardavėjas keletą kartų šovė jam pavymui, bet suprato, kad taip tik niokoja savo parduotuvę.
- Di!! – staiga pasigirdo. – Tu kur?
- Man pataikė į pilvą... – už kažkurios lentynos sugargaliavo dručkis.
- Nejudėk, tuoj ateisiu.
- Nudėsiu visus, šunsnukiai! – sušuko vyras, akimis bėgiodamas po lentynas. Tada prisiminė neseniai įsitaisytus veidrodžius, kurių pagalba stovėdamas prie kasos galėjo matyti visą patalpą. Viename jų pamatė besigūžiantį jaunavedį, kitame išvydo susirietusį  dručkį ir jo draugą.  – Matau tave, kalės vaike! – darkart suriaumojo Džonas ir pajuto, kaip iš susijaudinimo virpa kojos.
Staiga prie pat pardavėjo ausies kulka sudaužė dar vieną brangų butelį. Džonas griuvo ant grindų, pasigirdo dar vienas šūvis. Iškėlęs šautuvą virš galvos, šovė nesitaikydamas.  Tada metė ginklą ir  keturpėščias ėmė šliaužti į sandėlį, pasiekęs jį atsistojo ir tekinas pasileido prie galinių durų. Jas atvėręs stabtelėjo, nes išgirdo atkaukiančias sirenas. Tačiau vos tik parduotuvėje vėl pasigirdo šūvių tirada, Džonas ėmė bėgti kiek išgalėdamas.
Bėgo nemąstydamas, tik klausydamas savo širdies dūžių ir jausdamas, kaip plaučiai nebespėja aprūpinti kūno deguonimi. Galop vyras griuvo ant pievos, plačiai išskėtė rankas, užsimerkė ir taip gulėjo, kol atgavo kvapą. Akyse raibuliavo, pavargę raumenys kartas nuo karto sutrūkčiodavo. Po geros valandėlės atsisėdęs Džonas suprato esantis netoli Deivo namų. Atsistojo ir drebančiomis kojomis nužingsniavo pas draugą.
- Kas... neturėtum būti darbe? – paklausė Deivas, atvėręs duris ir išvydęs perbalusį Džoną. Šis nieko neatsakė, tik nusvirduliavo į virtuvę ir sudribo ant kėdės.
- Duok... išgert... – sušvokštė.
Deivas puolė prie kriauklės, pripylė stiklinę vandens, padėjo ją prie draugo, tada iš spintelės ištraukė butelį degtinės. Džonas griebė butelį ir ėmė maukti tiesiai iš kaklelio. Namų šeimininkas sėdėjo, susidėjęs rankas ant stalo ir žvelgė į draugą.
- Tu nepatikėsi... – prakalbo Džonas, valydamasis smakrą, kuriuo tekėjo degtinė. – Nepatikėsi...
- Kuo?
- Aš... nušoviau žmogų, - pasakė išpūtęs akis. – Vos likau gyvas. Ir... nušoviau žmogų. Ir... jie sudaužė mano parduotuvę.
- Plėšikai? Užpuolė?
- Nebežinau... Atėjo, ėmė šaudyt, tada aš... tada atbėgo dar vienas... tada... Nežinau. Vos išnešiau kailį.
- O jie tavęs nesekė? – paklausė išsigandęs Deivas ir pripuolė prie lango.
- Man atrodo, ne aš jiems rūpėjau. Atsekė kažkokį... kažkokį jaunikį.
- Gerai, kad prieš mums susirenkant, - tarė Deivas ir susizgribo, kad pasakė nei šį, nei tą.
Vyrai kurį laiką sėdėjo tylėdami ir pakaitomis gurkšnodami iš stiklinio butelio. Lauke sutemo.