Ilgai niekam šios istorijos nepasakojau, bet kai pajutau, jog Giltinė šmirinėja apie mano langus, nutariau ją užrašyti, idant ateities kartos žinotų, kas dėjosi tais laikais, kai žmogus buvo neatskiriamas nuo gamtos, gamta – nuo paslaptingų būtybių, o šios – nuo žmogaus.
Seniai seniai Lietuvos apylinkės knibždėte knibždėjo laumių. Būdavo, žmogus bijai išlįsti iš trobos saulei leidžiantis ar kylant, kai laumės iš visų pašalių lenda ir drąsiai vaikščioja po miškus, palaukes, paežeres ir pakalnes saulei jau nusileidus. Žmonės kalbėjo, kad tos gražios mergelės, laumės,  įsigudrino naktimis į namus įsigauti, doriems padėti, o nedorėlius nubausti. Tad nutariau paspęsti tokiai viešniai spąstus. Pasidirbau staktą su skyle, iš kurios išėmiau šakos gabaliuką. Saulei pasislėpus, girdžiu, kaip priemenėj kažkas krebžda. Nutirpau visas ir laukiu, kas bus. Staiga matau, pro skylę lenda šviesūs, auksu tviskantys plaukai, tada pasirodo balta oda, sušvytuoja rankos, pilvas, pasimato pėdos. „Laumė,“ - dingteli man galvon.  Ir kai tik ji prisėda ant suoliuko prie lango ir imasi lopyti mano kelnių, šoku staiga iš lovos, strimgalviais pripuolu prie durų ir užkišu skylę staktoj. Ir kad pasigirs klyksmas!
- Ko klyki, kaip nuplikus? – klausiu pasipiktinęs.
Laumė dengiasi savo nuogumą ilgais plaukais.
- Ko nemiegi? – paklausia ji kuo pikčiau, bet vis tiek atėjūnės balsas skamba kaip švelni varpelių muzika. – Ko čia žiūri į mane nuogą?
Susigėdęs ištiesiu laumei paklodę. Ši susisupa ir grįžta prie darbo.
Taip ir liko laumė mano namuose gyventi, mano pačia tapo. Rodos, susitaikė su likimu, bet, vos tik atėjus šiltiems metų laikams, vis sėdasi prie lango ir dūsauja. Ilgai nedrįsau kalbinti jos, klausti, kas slegia širdį. O kai įsidrąsinau ir ėmiau klausinėt, ilgai ji nieko nesakė, gailiai žvelgė ir rodydavos, kad didelį skausmą jos žydrose akyse matau.
Ir vieną vakarą ji prakalbo:
- Mielas mano vyre, nenoriu tavęs skaudinti, žinau, kad myli mane, bet baisus ilgesys mane graužia, vos tik žemė ima žaižaruoti ryškiausiomis spalvomis. Jaučiu, kad viena pati šitos istorijos nešiotis negaliu, pasidalinsiu ja su tavimi. Niekam to anksčiau nepasakojau, laumės būtų manęs nesupratusios, o Laumių Močia dar ir nubaudus būtų.
Atsiduso mano pačia, ilgus plaukus pasiglostė ir tęsė toliau:
- Kai buvau jauna, su užsidegimu viską pažinti norėjau.  Ir ėmė nebeužtekti man Lietuvos, panorau toliau nukeliauti. Kartą užsiminiau apie tai savo sesėms -  visos iš manęs pasijuokė, o Močia subarė – kam nesąmones kalbu ir kvailystes galvoju.  Tačiau niekaip ramybės rasti negalėjau. Tad vieną dieną nuėjau pas deivę Laimą ir sakau jai: „Deive Laima, jaučia maža mano širdis, kad turi nukeliauti į kitus kraštus, pažinti kitus žmones, išvysti neregėtų dalykų.“ „Taip, - pasakė ji po geros valandėlės. – Tavo likimas... Nepaprastas likimas.“ Ji man davė nedidelį maišelį, kuriame buvo žemės grumstai. „Suvalgyk po gabaliuką ir kaskart atsidursi vis kitoje žemėje. Paskutinis gražins tave namo.“  Vos išėjusi iš deivės būsto, suvalgiau pirmąjį grumstelį ir taip prasidėjo mano kelionė.
Pasakodama laumė vis suko plaukų sruogą, o jos akys ėmė žibėti.
- Nukeliavau į šiltus kraštus, kur žemę skalavo didelis vandenynas. Čionai žmonės buvo įdegę, linksmi, gerdavo ne vandenį, o vyną ir kalbėjo keista, man nesuprantama kalba. Štai tokiame krašte ir pamačiau jį. Jis buvo neaukštas, garbanotas ir su tankiais ūsais. Vaikštinėdavo visur su blonknotu, kažką braižydavo, o grįžęs namo imdavosi drobės. Negalėdavau atitraukti akių nuo jo rankos, lengvai laikančios teptuką ir švelniais potepiais kuriančios Grožį. Mintys apie pasaulio pažinimą kaipmat išgaravo ir metų metus nesitraukiau nuo šio vyro. Valgiau Laimos duotus grumstus, norėdama keliauti ten, kur keliavo jis. Mačiau kiekvieno jo paveikslo gimimą. Kai jis mąstė, kokio atspalvio turėtų būti Jėzaus kūnas, aš įspindau į kambarį saulės spinduliu ir vyras griebė geltoną spalvą. Kai jis žavėjosi tamsiaodėmis Haičio moterimis, tirpau iš pavydo. Kai tapė ryškiaspalvę gamtą, žydėjau po jo langu gražiausiomis gėlėmis.
- Buvau jo palydove iki pat paskutinio atodūsio, - tyliai tęsė ji. – Jam dingus, nebeturėjau ką ten veikti, nebenorėjau nieko daugiau, kaip tik panirti į vėsią, tylią pelkę ir niekada iš jos nebeišbristi. Nebenorėjau pasaulio. Maišelyje bebuvo likęs vienas vienintelis žemės grumstelis. Grįžau tėvynėn ir ilgai lindėjau miškuose. Močia mane barė, kur buvau dingusi, sesės laumės bandė išklausti, bet niekam nė žodžio nepratariau. Kartą prie kelio į šį kaimą sutikau deivę Laimą. Ji man švelniai nusišypsojo ir tarė: „Nieko nėra skaudžiau, kaip mylimojo mirtis. Tavo skausmas ir ilgesys niekur nedings, bet pabandyk ne užsidaryti su juo, o atverti pasauliui. Čia tiek grožio... “ – atsiduso Laima ir palietė mano kaktą.  Nuo tada turiu dovaną.
Mano pati nutilo, todėl neapsikentęs paklausiau:
- Kokią dovaną?
Tačiau laumė man nebeatsakė. Jaučiausi prislėgtas. Po jos išpažinties prabėgo keli mėnesiai, o mano žmona vis dar nesišypsojo ir tik dūsavo. Galiausiai nutariau ją išleisti. Vieną vakarą, kai ji jau miegojo, atkimšau skylę staktoje ir grįžau į lovą. Skaudėjo man širdį – žinojau, kad daugiau jos nebepamatysiu.
- Ačiū tau, - išgirdau per miegus. – Ir dovanoju tau...
Pabudęs vėlai ryte radau tuščius namus. Žmonos nebuvo nė žėnklo: dingo ne tik ji, bet ir visi jos rankdarbiai. O aš netikėtai pajutau nenumaldomą norą ką nors nupiešti. Tai buvo keistas, dar niekad nepatirtas jausmas. Laksčiau po namus, ieškodamas bent kokios popieriaus skiautės ir pieštuko, kai staiga miegamajame ant suolelio, kur laumė sėdėjo pirmą vakrą, pamačiau paletę, dėžutę dažų ir molbertą. Ėmiau piešti ir stebėjausi, kaip mano ranka kūrė Grožį. Kas savaitę ant tos pačios palangės rasdavau vis naują, tuščią drobę.
Tikriausiai išgirdęs šią istoriją nepatikėčiau nei vienu žodžiu. Galbūt ir jūs netikėsit. Bet už mane kalba mano talentas, paveikslai ir daugybė kitų dailininkų, paliestų laumės, įsimylėjusios Gogeną.