Medinis namas nuošalioje gatvelėje, netoli miesto centro, stovėjo išlikęs visiškai toks pat, nepakitęs. Nebent tik medžiai, ir anksčiau buvę dideliais, dar labiau išaugo, sutankėjo ir nuo saulės spindulių bei svetimų akių visiškai uždengė papilkėjusio šiferio stogą ir mažytį, bet jaukų kiemelį. Ne. Pasikeitė ir pats namas. Jis buvo perdažytas, iš geltono tapo žaliu, ir jau suspėjo nublukti, nusilupti, pasenti.
Astas pravėrė lygiai taip pat kaip prieš daugelį metų cyptelėjusius, tebegirgždančius metalinius vartelius ir įėjo į kiemą.
Čia gyveno Asto karate treneris Kontrimas, visų, geriau jį pažystančių, vadinamas tiesiog Konte. Astą su juos siejo ne vien ilgos ir varginančios treniruotės kurios nuo pat mažens tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Iki šiol Astas gerai nežinojo kokiu būdu, bet kažkaip Kontrimas buvo susijęs su Arnu. Tai jis sužinojo visai atsitiktinai, kada jau neatskiriamai koja kojon ėjo su savo bičiuliu-išdaviku. Deja tuomet Astas nepasidomėjo tais ryšiais, kaip, beje, tuo metu nesidomėjo daug kuo. Būtent todėl, šiandien savo treneryje Astas tikėjosi rasti jei ne kompanioną, tai bent jau puikų informatorių, kuris, pradedant vykdyti keršto planus, jam buvo gyvybiškai būtinas. Tiesa, jis neatmetė ir priešingos Kontrimo reakcijos, bet puikiai prisimindamas jų santykius praeityje, iš šio vizito Astas tikėjosi daug naudos.
Duris atidarė pagyvenusi moteriškė. Astas žinojo, kad Kontrimas buvo aršiu pastovios meilės ir vedybų priešininku. Jau daugelį metų jis nebetikėjo meile; nuo pat jaunystės, kada jį išdavė ir paliko mylima mergina. Apie tai Kontrimas nemėgdavo kalbėti, o tik sakydavo Astui, kuris jam patiko daug labiau nei kiti jo auklėtiniai ir su kuriuo, nežiūrint didžiulio amžiaus skirtumo, jie tapo puikiais draugais:
– Astai, jos visos vienodos – tos bobos. Pirmai progai pasitaikius atsiguls į lovą net su geriausiu tavo draugu, ar broliu... O progų gyvenimas siūlo pakankamai ir vos ne kasdien. Patikėk manim, aš tai patyriau savo kailiu.
– Ne, ne visos, – bandydavo prieštarauti Astas. – Daiva ne tokia. Jau ne kartą ją išbandžiau.
– Tu aplamai, Astai, keistai gyveni. – Kontrimas puikiai pažindavo savo auklėtinius, o Astą pažinojo ypač gerai. Galėjai pamanyti, kad jis seka savo mokinį. Ir tai buvo tikra tiesa. Kažkas Kontrimą gerai informuodavo vos ne apie kiekvieną Asto žingsnį. Kartais jis priekaištaudavo: – Kam ji tau reikalinga? Suki mergai galvą. Tu dulkiniesi su visomis, kurias tik sutinki ir kurios prieš tave išskečia kojas... Nesuprantu ir jos. Kam jai toks plevėsa-mergišius?                                                                                                                                                                                                        – Mes mylim viens kitą, – išdidžiai, visai nebe vaikiškai, vargu ar pats suprasdamas tokios meilės prasmę, atrėždavo Astas. Jis dar nemąstė apie tai ir lėkė blaškomas gyvenimo verpetų net nesusimąstydamas apie ateitį, kuri neišvengiamai artėjo.
Todėl dabar, prasivėrusiose duryse išvydęs vidutinio amžiaus moterį apsirengusią nevisai švariu naminiu chalatu ir įsispyrusią į nušiurusias šlepetes, kas neleido suabejoti ją esant šių namų šeimininke, Astas truputėlį suglumo ir pagalvojo, kad, galbūt, jo treneris šiuose na-muose nebegyvena. Jis mandagiai pasisveikino ir paklausė:
– Kontrimas namuose?
– Kontrimai! – šūktelėjo moteris, pasisukusi kažkur į žiojėjančią prieangio tamsą. – Čia tavęs klausia. – Ir, matyt, į savo klausimą iš nepermatomos tamsos išgirdusi kitą klausimą, pridūrė: – Kas? Nežinau...
Moteris paliko praviras duris ir dingo prieangyje, o jos vietoj pasirodė pražilusi Kontrimo galva, su kelias dienas neskustu, apšepusiu veidu.
– Velniai rautų! – staiga plačiai atvėręs duris, garsiai šūktelėjo Kontrimas. – Čia tu, ar tik tavo dūšia? Jei man nesivaidena, tuomet eik į vidų. Ko stovi?
Jie tvirtai apglėbė viens kito pečius. Mokytojas ir mokinys. Tėvas ir sūnus. Du broliai. Du seni draugai. Jie plojo viens kitam per petį ir nenorėjo skirtis, tarytum bijojo, kad vizija dings, o susitikimas vėl taps tik nesveikos vaizduotės vaisiumi. Bet ne. Šįsyk tai buvo realu ir tikroviška.
Moteris suprato, kad tai kažkoks senas, seniai nematytas Kontrimo draugas, kažkoks labai jam brangus žmogus iš senos praeities. Ji stovėjo ir gėrėjosi dviem tarpdury besiglėbesčiuojančiais vyrais. Tačiau ar tikrai jie išliko draugais? Kol kas Astas šito nežinojo ir gerokai abejojo. Jis turėjo tam teisę ir dar nežinojo kas prieš jį stovi: tas pats bičiulis Kontė, ar aršus ir klastingas priešas Kontrimas, kurį gerai užmaskuotos gijos siejo su jo priešininku Arnu? Kas?.. Atsakymo reikėjo ieškoti atsargiai ir pakankamai sumaniai.
– Kotryna, denk stalą, – įsakinėjo Kontrimas. – Katre, aš pasakojau tau apie jį. Tai tas pats Astas. Denk, denk stalą, nešk viską ką turi. Tai bent... – Astas matė visai neapsimestinį, o tikrut tikrutėlį Kontrimo džiaugsmą ir nenuslopstančią nuostabą, tačiau vis tiek, kol kas nei įtarimų, nei atsargumo neatsisakė.

Jie sėdėjo už stalo, pietavo, gurkšnojo karčią degtinėlę ir plepėjo apie šį bei tą, kol pagaliau, nebeištvėręs, Kontrimas palietė jam rūpimą Asto temą.
– Žinai, esi tikras vyras, ne, veikiau, pats velnias, – šypsodamasis, labai nuo tolo pradėjo jis. – Kada sužinojau kaip savo namuose sutvarkei tuos keturis vyrus, pasakiau: „Štai jis, iš visų mano mokinių, vienintelis tapęs tikru kariu, tikru vyru. Ir būtent dėl tokio verta dirbti visą gyvenimą...“. Po to dingai... Žinojau, kad grįši. Žinojau, kad esi gyvas.
– Konte, tu vis dar tebedirbi treneriu? – Astas geidė kuo greičiau išsiaiškinti su kuo kalbasi – draugu ar priešu. Jam reikėjo draugo ir jis stengėsi jį rasti.
– Ne-e-e, – nutęsė Kontrimas ir palingavęs galva, nusijuokė. – Aš jau pensininkas. Senstu, brolau, senstu. Jėgos nebe tos, sveikata šlubuoja...
– Geria daug, vat ir jėgos apleidžia, – įsiterpė ir pasiskundė Kotryna, sėdinti prie stalo, bet retai įsiterpianti į vyrų pokalbį.
– Klausyk, Konte, kaip toks aršus šeimos ir meilės priešas susirado tokią nuostabią moterį? – Asto veide žaidė šypsena, o jo žvilgsnis smigo į abu: Kontrimą ir Kotryną. Kažkuo jie buvo labai panašūs ir viens kitam tiko, viens kitą papildė. Jei nebūtum žinojęs praeities, galėjai pamanyti, kad šie du žmonės kartu baigia nugyventi visą gyvenimą.
– Senstu, Astai, senstu, – pasikartojo Kontrimas. – Amžius reikalauja pastovumo. Keičiasi visi kriterijai ir supranti, kad tai, kuo buvai įsitikinęs būdamas aštuoniolikos, yra gryna nesąmonė ir tenka laužyti daugybę nusistovėjusių taisyklių. – Jis neskubėdamas užsirūkė, patogiau įsitaisė minkštame krėsle ir tęsė toliau: – Pats gyvenimas keičiasi, velniškai keičiasi. Nepratęs aš gyventi taip kaip dabar gyvenama, bet nieks neklausia, jėga verčia ir tenka paklusti. Niekur nedingsi. Tiesiog kartais darosi bjauru. Aplink tiek šūdo...  Štai ir suradau sau Kotryną, kad linksmiau būtų... – Kontrimas garsiai nusijuokė ir tarytum ieškodamas pritarimo, įsmeigė žvilgsnį į moterį. – O gerti aš daug negeriu. Kartais butelką1 ištuštinu ir gana.
– Kas ką surado? – Kotrynos klausimas nutraukė vyro žodžius. – Tai aš jį susiradau ir nebepaleidau. Patiko. Toks vyras – o-ho-ho!..
Kontrimas tik niekinamai numojo ranka ir tarytum nebyliai pratarė:
– Ką čia paistai, boba? Negi galima suvystyti tokį vyrą kaip aš? Tai aš tave priglaudžiau po savo sparnu...
Tačiau balsu šių žodžių jis neištarė, o paklausė jau visai apie kitką:
– Pas savo Daivą buvai užėjęs?
Astas tik linktelėjo galva ir nieko neatsakė.
– Kiek žinau, ji ištekėjo, – tęsė Kontrimas, pateisindamas nepriekaištingą savo žinių bagažą. Jis įdėmiai sekė Asto reakciją, tačiau jos neišvydo. Prieš jį sėdėjo žmogus be veido – šaltas ir viskam abejingas. – Keletą kartų mačiau ją. Ji manęs nepažino, o gal dėjosi nepažystanti. Laikas, laikas... Ji irgi nebe mergiotė – šauni moteris. Kaip ji? Su vyru sutaria?
– Konte, ką aš žinau, sunkus klausimas. – Astas iki dugno išgėrė stikliuką degtinės, suraukęs antakius sukrimto agurko skiltele ir užsirūkęs, tęsė pokalbį apie tai, ką nekantravo išgirsti jo bičiulis. – Praleidau su ja visą naktį. Žinai, nepatikėsi, su Daiva grįžom į praeitį... Sumaliau jos vyrui snukį... Nežinau, kaip suprantu, šiais laikais mažai kas gerai gyvena. Visi, it ištroškę galvijai, laka arielką ir kaip išprotėję težino – pinigai, pinigai, pinigai... Daros įdomu, kiekgi jiems reikia babkių, kad pasijustų laimingais. Žiūriu, pragaras kažkoks žemėj prasivėrė. Anksčiau taip nebuvo...
Kontrimas nusikvatojo ir suplojęs rankomis, džiaugsmingai pratarė:
– Puiku, nuostabu, gražumėlis! Banditas ir meilužis, kurio ieško farai, sukala2 teisėtą vyrą ir visą naktį dulkinasi su jo žmona. Astai, dabar tikrai patikėjau, kad čia tu. Atpažįstu tavo braižą, tavo elgesį...
Astas tik šyptelėjo ir vos judindamas lūpas pratarė:
– Tu klysti, Konte. Daiva ištikima savo vyrui. Mes nei dulkinomės, nei mylėjomės, o tik sklandėm dingusios praeities ūke. Tai buvo keista naktis. Keista, bet viena iš geriausių mano gyvenime. Ji nepakartojama. Deja, ir ji baigėsi...
Ant stalo atsirado antras degtinės butelis, pakeitęs ištuštėjusį pirmąjį. Laikas slinko lėtai, tarytum klajojo keistoje, beribėje, bekūnėje, tuščioje erdvėje ir ketino visiškai sustoti, lyg sklandė nusivylęs kambario prieblandoje kartu su tirštais cigarečių dūmų kamuoliais, raitėsi palubėje ir prarado bet kokią bėgsmo prasmę.
Ilgą laiką Astas sėdėjo ant minkštos, seniai raritetu tapusios sofos atsidrėbęs į tokį pat minkštą jos atlošą ir tylėjo. Jis stengėsi susikaupti, įsigilinti į mintis, kad iki galo suprastų, kas vis dėl to dabar yra Kontrimas – draugas ar priešas, kol pagaliau pratarė:
– Konte, turiu tau keletą klausimų... Labai svarbių... Man reikia pasikalbėti...
– Katre. – Berods Kontrimas iš anksto žinojo apie Asto prašymą ir buvo jam pasirengęs.
                     Jis mostelėjo ranka prie stalo tebesėdinčiai Kotrynai, kuri puikiai supratusi vyro gestą be žodžių ir, turbūt įpratusi jam paklusti, atsistojo, ir nepratarusi nė žodžio, išėjo iš kambario.
Jie liko dviese. Astas pažvelgė į savo buvusį trenerį. Staiga jų žvilgsniai susitiko: karšti, nevisai pasitikį viens kitu, bet pakankamai draugiški – nepamiršę praeityje likusios bičiulystės, tačiau tirią, ar praeitis neišnyko, ar jos nepakeitė keistas ir grubus gyvenimas, supantis kiekvienam žingsny ir verčiąs ne vien šypsotis, o kur kas dažniau neapkęsti ir nesigailėti. Pirmas prašneko Kontrimas. Jo balsas suskambo tvirtai ir neleido suabejoti tuo, kad jis yra įsitikinęs savo teisumu.
– Žinojau, kad ateisi. Jaučiau, kad esi gyvas ir supratau – daugiau neturi pas ką eiti. Tu pasitiki vien manim. Kodėl? Astai, juk nieko apie mane nežinai. Nežinai kuo užsiėmiau anksčiau, nes tada tau tebuvau treneriu, nežinai, kokie mano ryšiai dabar, nes tau išlikau treneriu... Mes buvome draugais, bet tie laikai seniai praėjo. O dabar? Nejaugi nesusimąstai, Astai, kas mano draugai dabar? Nejaugi tu manimi tiki iki šiolei ir manai neklystąs?
Astas tylėjo. Tai, ką sakė Kontrimas, buvo gryna tiesa. Tačiau ką jis dar galėjo daryti, pas ką nueiti, kuo pasitikėti, kad bent ką nors sužinotų? Nė pas ką. Tik Kontrimas galėjo padėti. Rizikos nebuvo. Net jei apie šį vizitą sužinos Arnas, niekas nepasikeis, nes Astas nesiruošė keršyti iš pasalų, nesiruošė šaudyti į nugaras ar tykoti savo priešų tamsiuose užkampiuose. Ne. Asto kuriamas planas skambėjo visiškai kitaip. Kerštas turėjo tapti viešu, drąsiu, o būdas jam pasiekti atrodė gal netgi kvailas, bet visiems įrodantis, kad tie kurie mirs, jau labai seniai to nusipelnė ir vaikščiojo žeme skolon, kitų sąskaita.
Nesulaukęs jokios pašnekovo reakcijos, Kontrimas irgi nutilo; jis sėdėjo ir rūkė panarinęs galvą, galbūt svarstė, ar beverta atskleisti seniai praėjusių įvykių skraistę ir vėl apnuoginti seniai užsitraukusių žaizdų randus.
– Jei nenori, jei tai prieštarauja tavo principams, tam, kuo užsiimi dabar, gali nieko nepasakoti, – pratarė Astas. – Aš suprasiu tave, Konte, suprasiu ir rasiu kitus žinių šaltinius. Galima likti draugais netgi esant skirtingose barikadų pusėse...
– Buvai man kaip sūnus, – lyg nenugirdęs Asto žodžių, pratarė Kontrimas. Jis neįtikino, kad sena draugystė nepraėjo, nesibaigė, tačiau žengė dar vieną didelį žingsnį link pasitikėjimo. – Nežinau ar tai jautei... – Jis vėl nutilo ir peleninėje užgesino nuorūką. – Užtat aš žinojau kaip tu augi. Nuo pat mažų dienų pažinojau tave kur kas geriau, nei tu numanei ir jaučiau, kaip mažai tėviškos meilės gauni iš savo tėvo. Beje, kaip jis?
– Jis mirė, – nekrustelėjęs, visiškai šaltai atsakė Astas.
– Atleisk, nežinojau. Amžiną jam atilsį. Išgerkim už jį. – Išlenkęs iki dugno stikliuką, Kontrimas tęsė: – Mano gyvenime tapai brangiausiu auklėtiniu. Tokių nebuvo: nei prieš, nei po... Mačiau, kad eini ne tuo keliu, bet supratau – kitu tau nelemta pasukti. Buvai savimi, o tai svarbiausia. Galėjai arba žūti, arba pasijusti karalium. Tokiems kaip tu, Astai, vidurio neduota. Tavyje mačiau save – jauną, išdykusį ir nesuvaldomą, tačiau išdidų ir teisingą, prieš nieką nelenkiantį galvos. Prisipažinsiu, sužinojęs apie tavo draugystę su Arnu, truputėlį nustebau ir išsigandau. Bijojau, kad nepasikeistum, nes Arnas nebuvo teisybės įsikūnijimu. Net atvirkščiai. Tai, kuo jis užsiėmė, o paskui ir jūs abu, tarp kitko, reikia pripažinti, labai sėkmingai, nebuvo pačiu sąžiningiausiu verslu. Nors, tiesa, tu niekada nebuvai kitokio verslo šalininku. Turbūt neklydai. Nė vienas mūsų milijonierius nesusikrovė savųjų milijonų ardamas žemę. O juos gerbia!.. Tiek to. Velniai juos rauna tuos šiknius… O tada džiaugiausi, kad netapai šestiorka, kokiais tampa dauguma kvailų provincialų. Atkeliavę į didmiestį, bet nesugebėję virsti tikrais mafijozais, jie tenkinasi trupinėliais nuo ponų stalo. Tu, Astai, net perdaug greit pakėlei galvą ir susilyginai su Arnu, o po to ėmei ir netyčia pranokai jį. Gaila, kad viskas taip bai-gėsi. Galėjai daug pasiekti. Būtent tokie kaip tu dabar žarsto milijonus, užima aukštus postus valdžioje ir sprendžia paprastų žmonelių likimus. Jie tapo aukštuomene!
– Arnas mane išdavė, – pagaliau nebeištvėręs, Astas nekantriai nutraukė tai priartėjančias prie reikalo, tai vėl nutolstančias Kontrimo šnekas. Jam norėjosi kuo greičiau pasiaiškinti, reabilituotis, išlieti tiesą, kad ši užgožtų daugybę metų neteisėtai gyvavusį melą. – Konte, aš visai nesiruošiau nuo jo skirtis ir net nemaniau kurti savo grupuotę. Mane tenkino viskas, o Arnas, pasidavęs pletkams bei daug apsukresniems konkurentams, apsišiko iš baimės ir nusprendė bet kokiu būdu manim atsikratyti. Tuo pat metu, praradęs savąją nepriklausomybę, kaip paskutinis asilas, jis panoro susijungti su galingąja Amerikiečio grupuote. Visa mano kaltė buvo ta, kad išlikau naivuoliu ir užliūliuotas nerūpestingos kasdienybės, snaudžiau ant laurų, nesugebėdamas laiku įžvelgti pavojaus. – Galiausiai nusprendęs viską paaiškinti vienu sakiniu, jis išpyškino: – Konte, nežinau, galiu tik numanyti, ką apie tuos įvykius žinai tu, tačiau esu tikras, kad Arnas viską piešė ne tomis spalvomis, kokios tuomet liejosi išties. O dabar tavo valia kuo tikėti – manim, ar jais...
                     1 Butelka – butelis (liaud.).
2 Sukalti – primušti (žarg.).