yra paveikslai neužmirštami, delnuose vanduo,
paveiksluose ilgos nulijusios vasaros.
vasarom, iškart po to, kai palydavo,
jis išbėgdavo į lauką, mąsliu žvilgsniu
aprėpęs kiemą, apeidavo namą, stabtelėdavo
ties senu dideliu medžiu, kur prasidėdavo
nešienautos pievos plotas, visas tvinkte
pritvinkęs vandens ir aksominės žalumos.
pritūpdavo ir stebėdavo kaip ant kiekvieno
žolės lapo pūpso po lašą ar kelis. it mažutėliai
veidrodžiai palei pat žemę, atspindintys dangų.
dangus veidrodžiuose, mėlynos svajoklio akys
beregint prisipildo lietumi, ir prapliumpa
į pat pavargusios sielos lauką. didelį
nešienautos pievos gylį apsemia vanduo.