Senai...labai senai...
-Neišdykauk, vaikeli, prieš miegą - laumele pavirsi!
   Taigi...senai labai senai laumės buvo išdidžios ...neleido sau mylėti žemės žmonių. Jos manė, kad Dievai tik verti jų rankos.
   Vieną kartą jauna, išdykusi, pati vikriausia ir linksmiausia laumė, žaisdama su vėju slėpynių , įlindo į trobą pasislėpti. Vėjas prašvilpė, apsuko ratą ir nėrė į tankmę laumės ieškoti.O ji, įsitaisiusi stebėjo, kas gi čia toj troboj dedasi. Šalia spraksinčios ugnelės, prie molberto stovėjo vyras. Nors buvo žiema, bet jis tapė gėles,- jūrą gėlių! O laumelei patiko gėlės. Ji stebėjo ir svajojo. Jos svajonėse ji lakstė drugeliu. Patiko, vos neužsnūdo besvajodama, bet, prisiminė vėją ir šmurštelėjo atgal į šaltį...
    Kitą vakarą laumė jau žaidė su pūga. Gaudė snaiges. Pagavusi žvelgė į jų formą...prisiminė molberte gėles, šilumą ugnelės. Keista, bet ją vėl traukė sugrįšti ten. Ji grįžo...gėlės buvo įgavusios kvapus ...paveikslas buvo tobulas! Ji nustebusi pažvelgė į vyrą, tapantį vasaros ilgesį. Nebuvo jis gražuolis ir visai nepanašus į Dievą ...bet...laumė pamilo jį iš pirmo pažvelgimo! Kodėl?! Ji ir pati nežinojo...gal gėlės buvo kaltos...o gal svajonės...
   Kiekvieną dieną ji grįždavo ir grįždavo stebėti jį ir jo pievas, vandens spindesį, vaiskų dangų. Ilgai laumė nedrįso prisiartinti ...kol vieną
syk, neištvėrusi, sumanė pabučiuoti tą vyrą ir sukuždėti meilės dainą. Bet jis buvo paskendęs tapyboj. Nerūpėjo jam niekas. Jis buvo pasinėręs savo pasauly.
  Laumė sielvartavo, bet sugrįždavo vėl ir vėl...kuždėjo, glostė plaukus, akis... rodėsi širdis prilipo prie to vyro.
  O vakšelė - laumelė! Pamiršo visus žaidimus. Skausmas užvaldė,- vyras neklausė, o vijo šalin tuos kuždėjimus. Jie trukdė jam gyventi gėlėse. Kol vieną syk, neapsikentęs nusipjovė net ausį...  
- Ausį? Mamyte, kaip baisu! - sukuždėjo vaikelis.
- Ne, vaikeli, tai dar ne taip baisu, palyginti su tuo, kas laumę ištiko...
  Laumė blaškėsi, kaip vėtra, šėlo, kad dangus su žeme maišėsi.
-  Sunku jai buvo mylėti be atsako, oi vaikeli sunku...
-  Mama, mamyte, o kodėl ta laumė neužbūrė to dailininko?
- Oi, vaikeli, meilė priverčia atsisakyti pačio savęs, ji neleidžia skaudinti mylimo, bet aistringa meilė - veda į pamišimą.
  To vyro dvasia buvo laisva ir savanaudė, o laumelės - atvira ir naivi. Bandė ji daug sykiu privilioti vyrą pažvelgti į ją, bet jo pasaulis jam buvo svarbiausia!
  Laumelės širdis neištvėrė: sudužo į daugybę mažų šukelių...mažų mažų...mažutėlių...Kartais jos įkrenta ir į mūsų  širdis ir gyvena mumyse laumė!
  O tas dailininkas buvo vardu Van Gogas, bet draugai jį šaukė Gogenu. Jo gėlėse irgi apsigyveno laumės širdies šukelės. Jos Gogeno paveikslams suteikė paslaptingumo!