Ir niekada manęs nesuprato tie nublukę kiemo vaikai. Šypsojausi aš kai šie mane nedraugiškai pašiepdavo, it šlapiu skuduru į veidą trenkdavo kokią pasibjaurėtiną repliką, nors į žemę prasmegt, nei atsikirst nei ignoruot lengva.
Vienintelė mane suprasdavo anglinų plaukų, pieno odos ir akmeninių akių Ilgšė - taip ją vadino kiti.
Kiekvieną vakarą, kojas giliai suleidus į rasotą žolę, rankom prie širdies bespaudžiant alsuojančią knygą pasislėpdavau po jos pažasčia ir rodos iki pat ryto galėčiau tokioj laimei gulėti. Kuo gali sutapti eilinis kiemo berniokas, nors rimto stoto ir vešlių plaukų, bet neramiu veidu bei nebylia burna ir žolių voratinkliais apaugusi, apleista obelis? Turbūt tik viena mus siejo - vienatvė. Vienintelė Ilgšė rodos akimirkai man užsūpuodavo it vaiką lopšy, įstumdavo į josios dėmesio centrą ir bent valandėlei mudu besidalindami savo liūdesiu susiliedavome į vieną.
Kuo gali sutapti nuskriaustas kiemo berniūkštis, basom kojom bei ledinėm rankom ir sustingusi abejinga obelis?
Ji tai aš - tas sustingęs vienišas vaikinas. Aš tai ji - mirusi vienatvėj obelis.