Mūs parapijan atėja šviežias kunigiokas. Anas jėmes kiteip ladavot bažnučias raikalus. Jau un denų turėja atait Švintas Agotas diena. Visi žina, kad tokių dienų raikia pasišvyst danelas na gaisrų, kad sveiki būt gyvulai ir šeimyna.
     Nu , a mūs kunigiokas nutare, kad šiumet anas pats apdalys pa gabaliokų duonas. Buva girdėjys pletkus, kad parapijaj yr čeraunyke. Susrada anų. Šiaip neteip prispraše, kad ana iškeptų tam raikalui danelas. Sustare, kad ana niekam ape tai neprastartų. Matai, kunigiogas bais narėja, kad visi parapijas žmones būt gerasni, vieni su kitaus draugautų, nebūtų neprietelių.
     Tai va, jėmes darba čeraunike. Prisrinka undene na dungčią gryčias lašunčia. Unda das švelnumą žmanėm, mat saulą švelniai nugloste. Iš klates atsneše miltų. Par sytų palaide - bus labjau zgadnesni žmones. Iš syta biškį miltų nukrate ir un žemes. Čia jau taks monas - dalysis viskuom ir nebeis rabavot. Už kaite undenį un pečioka, kad žmones čystesni būt ir likarstvų neraikt. Užplike miltus, sumaiše, ruošes raugų dėt. Kad macnesnis raugas būt, praneše pra sasiedų gryčias lungų. Sasiedų seniokai tadu bares, ale pasbarį pasbučiava ir vės zgadnai buva. Jau na takia rauga, tai visi lingvai sustaikys.
     Jau danela užraugta. Ušetkiokas paduškam apkumšytas, kaldru apvyniotas, kad danelai šiulta būt. Untroj denoj ažrūga danelą. Ažminke ir vėl ušetkiokan. Da kitoj denoj padare didelį kepalų. Nusistavėt dave un stala, e pati gerai pečių iškūrena, čystai na pelanų su ėgle šakeli išlave. Danelas kepali kryžių inspaude, kad kipšiokai iš pakuras išlakstytų, danelas neišgadintų ir sodžiui gaisrų nebūt. Dėja un lyžes ir pastūme pečiun. Ti laike dvi adynas - tiek raikia, danela būt gatava. Tadu ištrauke, undeniu apgloste. Pa takia mona - žmones negražių kalbų neūtaras. Bus čysta burna.
     Vakari atvažiava kunigiokas. Až danelas kepimų čiaraunykei dave švystą undene, kad turėtų kuom ažtaisyt liekarstvas.
      Atėja Švintas Agotas denas rytas. Bažnyčiaj kunigiokas apdalyja visus pa gabaliokų duonas ir pradėja mišių laikyt. Tokiu ramybi padvelke. Žmanių dušes lingvumas apeme, visi meilūs lika.
      Teip ir neaišku lika. Ar čia paveike kuniga ukvatnumas, ar gerai čeraunykes iškepta danela su jas monais. Ale na tą čėsa parapijaj nebezdauže, neberabavoja, vienas kitam mačija ir visi zgadaj gyvena. Nu, e kipša raudonas gaidžiokas neaplunke ne venas gryčias.