Mažutė dekoratyvinė žiurkė (Rattus norvegicus) kaukšėjo dar visai šviežiai aplytu asfaltu. Prisirpęs dulkių kvapas gėrėsi į jos chemiškai apdorotus plaukus, kurie gavę drėgmės panašėjo į vasaros išdailintą šieno kaugę. Kiekvienas jos veido raumuo buvo pasiutusiai įsitempęs, o kai kiek atsipalaiduodavo, jau būdavo vėlu – gilios raukšlės, įsikalusios į šią nekaltą veido mimiką, badėsi kaip priekaištas jaunystei ir kaip desertas senatvei. Jos kūnas buvo panašus į bolidų išvažinėtą trasą, o skūrelė vos dengė kalcio stokojančius kauliukus. Tačiau šį dekoratyvinį stebuklą puošė galybė sidabro dirbinių ir dvi masyvios egiptietiškos apyrankės, kiek išmušančios iš Rytų Europos konteksto apkalbėtąją. Ši mažutė dekoratyvinė žiurkė judėjo keturių metrų per minutę greitumu. O gal greičiau lėtumu. Vienintelis tikslas – atkreipti dėmesį. Ji buvo pasiruošusi visiems laboratoriniams bandymams ir tyrimams, kaip ir dera šiam gležnam gyvūnėliui.
            Apsukrus, kiek nusipenėjęs jaguaras (Panthera onca), nešinas įmantriu segtuvu, judėjo centro link. Jo žvitrios akys šokinėjo kaip aliejuje įkaitinti mėsos gabaliukai. Švarko skvernai plaikstėsi šiaurinio vėjo šiurkščiai užgauti. Nuvaksuotas apavas blizgėjo labiau už saulės pabučiuotus ištaigingų automobilių kapotus, o prabangus laikrodis tiksėjo skubančio žmogaus melodijas. Tos melodijos rūstino vėluojantį grobuonį ir jis suraukė Brežnevo antakiams prilygstančius plaukų brūkšnelius kaktos srityje. Iš kelnių kišenės nevalingu judesiu bandė išsitraukti kažką gyvybiškai svarbaus. Auksinis „Marlboro“. Kaip vėliau paaiškėjo šis gyvybiškai svarbus pakelis buvo tuščias. Įvykis vos nesukėlė miokardo infarkto apkalbėtajam. Pradėjęs ieškoti atsarginio pakelio slaptoje švarko kišenėje, tarsi netyčia patvirtino „Panthera onca“ rūšies individų atsargumo instinktą. Voila! Rasta.
            Tą popietę miestas dūzgė kaip bitėmis persirpęs avilys. Visur garavo kiek apstipusios šeimyninės idilės kvapas. Kažkur netoliese, vitrinų spindesio upėje, šūkavo atgrasus pienburnis. Čaižiu, kone tūkstančiais kulkų galvą perveriančiu spiegimu, jis reikalavo nupirkti jam kosminio laivo modelį. Atsirado mat jaunasis Gagarinas... Tik įžvalgi akis galėjo nuskenuoti regos plotą ir savyje detalizuoti informaciją. Nors iš pažiūros atrodė, jog viskas paprasta, jog diena mieste smilksta kaip visada lėtai ir tipiškai, iš tikrųjų buvo galima pajusti džiunglių dvasią. Vyko lėtinė medžioklė.
–Oi, atleiskite, aš netyčia, – graudulingu balsu sucypė mažutis, neva silpnas gyvūnėlis, kai atsitrenkė į daug stambesnį ir brandesnį žvėrį.
–Čia mano kaltė, panele, – sodriu balsu garsiai išriaumojo jaguaras, rinkdamas išsiplaiksčiusius lapus nuo žemės. – Kokia jūs graži. Gal kavos?
–Tai kad aš jūsų visai nepažįstu, – atšovė ramiai, bet geidulingai.
–Susipažinsime, – murktelėjo jaguaras. – Eime.
            
              Dvi figūros palengva išnyko vakarėjančio miesto sugaištyje. Liko neaišku, kuris kurį sumedžiojo. Bet išsiaškinsime po kelių mėnesių tipiškoje gyvenimo būdo laidoje. Nelygu kuris anonsas aštriau nugaląstas bus, nelygu kokius saldainius labiau mėgstate: ar plataus asortimento „Rūtos“, ar seną gerą „Nomedos“...