Kaip smagu pavasary, kai atšlaimi un dirvōnā prasikala žālālā, kai berželiai duoda sulos ir sprāgdina pumpurė`lius. Išlė`kis laukan dūkstu, lakstau, gaudau šiltų pavasariā vėjų, ale grait atsbosta. Brāliukas mākyklāj, ir aš ainu pas mamytī. Ā ana sākā:
-Va ir karvytei par žiemų irgi nusbōdā tvārti. Ar nenori paganyt‘. Palāisiu su linciūgu, jei bėgs, tai timtersi staigiau ir ana paklūs. Tu gi jau ir pernai ganei.
Nu kaip gerai! Man jau šeši ir dideliu laikā! Grait apsivelku kaptaniuku, užsidedu čebačiukus ir lakiu vėl laukan. Karvyte išejus megena su ležiuviu sugriebt‘ žālytēs, ale par trumpa ir pakėlus galvų mykia, pyksta.
-Vesk jų miškan un viržių. Pavasarį dā juos noriai ė`da.
Ganau jų miški, ā čia toks paukščių ālasas, visokiais balsaliais čiauškia. Ir man noris dainuot‘. Visadu labai mėgau dainuot‘. Tėvas sakē, kad aš jo –kaimā muzikōntā vaikas - in jį nusdavis. Taigi raliuoju sau tėvā pamākintų dainely`, kaip tetervinas un dirvōnā darē dydį balių ir kitas. Taip gera širdēlāj, kai miški taip gražu. Radau jau ir pražydusių šilāgēlių. Tarp pušelių skujų ānās atrōdē kaip nukritį dungaus gabalė`liai. Grįždamas galvoju nuskinsiu vienų mamytei, kitās tegu auga. Gi ānas tākios grāžiās ir tegu ažsiveisia jų daug daug, kad visiem būt gražu. Taip mākinā tatukas.
A karvytē vis timpia taliau miškan. Jau netoli ir Raudonē, kur baisioji brasta katroj vaidenas, a šoni toks tunkus aglynas, kur gali būt‘ pilna vilkų. Paimu až linciūgą ir timpiu namo, ale ana pamuistā galvų ir risčia nēria aglyniokā tunkumynan. Aš negaliu nutūrėt‘, pargriūvu ir laikydamasis až linciūgą vilkte asu invelkamas aikštēlān tarp agliočių. Ā ti tos aikštēlās vidury stovi vežimas su šienu, pre jo dvi kārvēs, arklys, šoni kūrenas laužas. Krašti stovi pastatyta iš āglās šakų didela palapinē.
-Ā čia dabar koks biesas,-girdžiu pažistamų balsų - tai, kaimynas Kaziokas. Anas dažnai su sūnais ažeidavā un tėvų papālitikuot‘, vis uturdavā kad, brāliukai, raikia laikytis, kad amerikonai tuoj puls ruskius, ir mes vėl išsivaduosme. Jo net trys sūnūs buva miški. Matyt anys čia kavōjās nā tremimā. Iš palapinēs išlindā sūnus Petras, plačiai nusišypsojā ir sākā:
-Matai, tėvai ,-bēdavojai kų vālgysme, kol baigsis tremimai ir atais amerikōnai, ā čia, va, mėsa atājā pati.
-Mėsa tai ne blāgai,-sākā Kaziokas, - ale kų darysi su berniōku.
-Žinau kũ.
Ānas priėjis čiumpa mani až kalnieriaus, mesteli aukštyn, pagriebia až kojų ir siūbuoja in šonus. Man prā nosį šmėžuoja žaliās samanėlās, bruknēnojai, pušelių skujās, aš riečiu galvų, kad nebraukt‘ par jas su nosim, ā širdēlāj pilna nevilties.
-Va, duosiu galvų in pušēlį`, Raudonēj purvan inminsiu ir šuva nelos.
-Nedurniuok Petrai,-sudraudžia tėvas.-Visokių kiaulysčių āsam žmānėm pridary, ale kad vaikus ažmušinėt‘ dā iki to nenusgyvēnām. Vėl lakiu oru, vėl pagriebia mani až kalnieriaus, laikydamas prēš savi Petras ima graznavot‘:
-Prastarsi tēvām ar dā kām, kũ čia matei, žinok neliks gyvų nei tāvā tēvų, nei namų. Visus suspirginsme. Ir dā žinōk,- visa Lētuva dabar rauda pā balševikā padu, šimtai lētuvių vežami Sibiran, a tu čia raliuoji. Tau linksma? Ažgirsiu dā rōz – šiknų nutarkuosiu.
Gerokai pakrāti`s, numeta mani až agliočių, pagriebi`s lazdų tvoja karvytei par šonų, kad ta nat susrietus lākia iš aglyniōkā. Aš insitveriu linciūgā ir nejausdamas kojų svirduliuju namo. Parė`jis, pririšau karvytį prie tvaros ir namuose nugriūvis un lāžkās ilgai ilgai raudojau, tik navatnai be ašarų. Širdelaj būva teip sunku, kodėl anys tiek daug kalbė`dami apē Lietuvų, laisvį, nepriklausamybį, brališkumų, patys turė`dami dvi karves, narėja suvalgyt‘ mūsų vieninteli` karvytī.
Taip niekas ir nesužinojā ape mānā nuotykį, nesakiau, nei tatukui nei mamytei. Tik va, širdelaj kažkas atstikā, daugiau negalėjau dainuot‘. Jei kadu pakusa ir paimdavā, tai gerklė`j atsrāsdavā toks kamaliukas ir ažspausdavā gerklį`. Taip ir nepateisinau tėvā vilčių tapt‘ muzikontu.
Kiek vēliau, pasklausius iš kārā grįžusiā dėdēs Alpuonsā, apē kārā baisumus, kũ dārē maskoliai Karaliaučiuj su moterim, vaikais, pā biškį supratau, kad karas padārā žmones pačiais baisiausiais žvėrĩm. Atlaidžiau Petrui, visgi ānas del Lētuvos miški sādėjā, nars un dušiās likā akmeniōkas.
Dabar, kai pā nepriklausāmybēs atgavimā prabėgā jau nemaža metų, mūsų Lētuvėlaj vis vien pilna neteisybēs. Kiek ir dabar Petrų turinčių didelius turtus vis vien norinčių iš bēdnų brāliukų iš jų vaikų atimt‘ paskutinį litų...
Tas akmeniōkas iš vaikystēs neduoda man ramybēs ir noris rė`kt‘:
-Kodel gi taip dārāt‘ brāliukai?