Pavakary skrabai apisupē trobų, ir inlė`kis vidun jų vadas Vaičiulis prišokis prē tėvā inramē autāmātā vamzdį krūtinēn ir sušvagždē:
-Kur kavoji banditus svolačiau?
-Kokius banditus? Aš nežinau jokių banditų.
-Žinok, rasme, - važiuosi Sibiran... Ir pradėjā verst’ visur, - pā lāžkām, un pečiaus ir pā pēčium, ā kai nulindā kamarė`lan, tai ti bildėjā visi kubiliōkai ir dēčkēlas.
-Kākių jūs banditų iškat dēčkēlase? - klausia tėvas.
-Malčat’, - ažbaubia skrābas. Partizanų neradį`skrabai išsinešdina.
-Gerai,-sākā tėvas, - kad nerādā Ladziōkā bunkeriōkā. Būt ažtumpī.
Ti, kamarė`laj, pā aruodėliu prēš pora savaičių kavōjās partizanas kaimynas Bladziōkas. Ānas žiemų miški, pasgāvā zapalēnių, kitaip plaučių aždegimų, tai iškasē tėvas pā aruodėliu bunkeriōkų ir teĭp par mėnasį kaimynas prasislapstē ir prasirgā. Pastaisis vėl išėjā miškan. Nuvėjis padabōt grait grįžā perbali`s.
-Nu ir vāgys, ũtēlās, dā liaudes gynėjais vadinas. Žinōk, mamut’, visų aviniōkā mėsų tarbosna susdėjį išsinešē.
-Vajėtau, kų dabar aš vaikam paduosiu valgyt’. Karvutē ažtrūkus ir apsveršiuos tik pā mėnasiā.
-Žinai mām, - sākā tėvas, - ainu iš skruzdelynā atskasiu šautuvų, šovinius, šauliā uniformų ir aisiu miškan. Negaliu daturė`t’ kai tie maskōliai iš mūsų čiūdijas. Juos raikia iškasavōt’.
-Nedurniuok tėvai, - saka mōma. Tavį maskōliai nat frontan nejemē, sakē, kad tāvā kojās lig pirmą indrāskimā. Lakstydamas pā aglynus pradraskysi ir numirsi nukraujavis pakrūmej. Tu miški prapulsi, ā mēs su vaikais Sibiri. Ot bus naudos Lietuvai... Geriau padėk vaikam užaugt’ rimtais žmānėm, - ānys až tavi dēl Lētuvos pastāvės.
Tėvas padabojā in mus, paglostē galvas drabunčiu runku ir niekā nesakis ažulipē un pečiaus. Ti kažkų až kaminā ilgai krapštēs, paskui nulīpis iš maišiōkā ištraukiā gražų raudonų skydų su baltu raiteliu. Tėvas sė`dā ažustalin, pasdėjā skydų prēš savi un stālā, paglostē švilniai runku, paskui pasisādinā mani un vienā keliā, brāliukų un kitā ir sākā:
-Va, čia mūsų, letuvių, gėřbas. Tai nā žodžių garbė, gerbti. Su šituo gėřbu un raudanų vėliavų mūsų protēviai valdē didelį`valstybį` -na jūrų lig jūrų. Nedrįsā tadu mūsų kliudyt’ nei vākēčiai nei maskōliai. Visi gaudavā par galvas. Tuos sāvā vadus mēs dabar milžinais vadinam. Ānys buvā ne ūgiu dideli ā dvasiu ir prōtu.
-Tai kodel dabar,- išsprūsta mum rozum su brāliuku.
-Taigi, vaikai, jau saniaĭ Lietuvų ištikā didelā bėda. Mūsų karaliai jėmē ženytis su kitų kraštų karalaitēm ir pildydami jų valių pamiršā sāvā kraštų. Susdėjām su linkais, katrie niekad nebuvā stiprūs, ale tik gudrūs, tai letuviai kariāvā až visus, galvas guldē, a linkai turtus krovēs. Lētuviams apskrikštijus ānys nat tiek mum melāvā, kad dievas lētuviškai nesuprunta, až tai poteriaut’ raikia linkiškai. Daug mūsiškių taip ir nutautėjā, pamiršā mūsų Rė`dų, kalbų ir dingā jų narsumas, tėvynēs meilā išvirtā meili` pinigam. Ā nutautėjis žmogus tai tas pats kaip šuva be namų,-vizgina uodegų tam, kas kaulų paroda. Až tai grait  maskoliai ir pavergē mus. Būvā daug sukilimų, daug galvų suguldyta, kol vėl išmokta mylėt’ Tēvyni`ir laisvi`. Trumpam prēš šitų karų pavykā’ išsilaisvint‘, ale va nesuspėjam sustiprė`t’ ir vėl mus maskoliai vergais dārā.
Ilgai tam vakari spingsė`jā žibalinē lēmpa. Tadu ir sužinojam, kad vėliavaj palieka až Tevynį žuvusų didvyrių vėlēs, až tai vėliava – vėlių būstine vadinas. A tarpukariu atsrada mūsų tautine vėliava, - trispalvē. Ir jos spalvas mums visiem saka: Saulās apšviestus tėviškēs žalius laukus atkavojām par kraujų. Ana buva sumyslita ir priimta tadu, kai balševikai išniekina raudonų vėliavų apliedami nekaltų žāmanių krauju.
Glostydami Vyti` un skydā ir sādėdami un tėvā kēlių mes tadu dā ilgai klausēm pirmōs pāmākās apē Lētuvos prāaitį.
-Tātuk, tai kadu mēs vėl laisvi būsme, kadu neliks skrabų ir maskōlių garnizonų - klausinėjām tėvā.
-Būsme, - sākā tėvas. - Čia, mātāt, raikia, kad ir Dievas padėt ir mes visi narė`tum. Raikia pirmoj ailėj visiem pradėt‘ gyvint’ pagal Dievā Rė`dų.
-Mānā tōta yra aplunkis visas Vilniaus bažnyčias. Ānas prōvijā, kad ti jų sklepuose pakavota visa švintā Kazimērā kariuomenē. Raikia labai melstis ir prašyt’ Šv. Kazimērā, kad ānas pabūdintų sāvā kariuomenį ir išvyt`balševikus, - insterpē mama.
-Dievu tikėk ir pastikėk, ale pats nemēgōk, - taip sakydavā sanōvej,-sākā tėvas.
Raikia pamyslyt’ ir iš kur atsrādā skrabai. Anys gi iš mūsų tarpā. Daug neteisybēs būvā prē Smetōnās, nārs ānas čia niekuo dėtas. Paimk kad ir švōgrių, Tilindžių Untanų. Letuvos savanōris, sveikatų apkasuos až nepriklausamybį padėjis, ā kuo baigē. Valakų kelmynā indirbā, namus pasistatē, su banku atsrākāvā, va brōliui likā skālingas, tai ir išvaržē jį ānas. Untānas - tikras lētuvis, - tai iškintėjā, ale kiti va nubēdnėjį maskoliam atajus ir tāpā skrabais, až tai, kad mes patys dažnai baisesni nei maskōliai. A kadu laisvi būsme, tai yra sanovinis provijimas ape Švintarāgia pranašystį.
-Kas tas Švintarāgis, tātuk?
-Nu šiundej jau vėlu, ainam mēgōt. Paprōvisiu kitūrōz.
Nars būvā labai vėlu, ale negalė`jam ažmigt‘. Ir kai pradėjā mērktis ākys, iš tali tali, iš rūkų
atājā sanovēs milžinai apskausti sunkiais šarvais, švil‘niai pajēmē un runkų ir supā užkėlį` un debesų. Kaip gera turėt‘ protevius milžinus, katrie nars sapnuose aplunkā ir glaboja...