Kartais, kai visiškai nerandu kuo užsiimti, skaitau likimą. Taip, tiesiog taip, kaip knygą. Atsisėdu ant minkšto fotelio, išsitiesiu kojas ir skaitinėju sau. Nenustebkite tik ir nebandykite pavydėti – visiems, kas bent kartą gelbėjo pasaulį išduodamas likimo egzempliorius. Bet tame ir yra pats įdomumas, likimas – ne knyga, jo neįmanoma versti puslapiais, tačiau galima skaityti. Iš bet kokios perspektyvos – gulint, sėdint, kabant aukštyn galva. Trumpiau tariant – tai fantazijos ir skonio reikalas. Taigi skaitau sau likimą ir darau smulkias korektūras, kur, mano akimis, jas daryti yra tikslinga. Pavyzdžiui, jei pamatau, kad piktas tėtušis nenupirko vaikui saldainio, pakeliu savo likimo parkerį ir užrašau ką nors banalaus, tarkim „parėjo iš darbo mama ir parnešė vaikui saldainį.“ Tokias korektūras gali daryti visi, bent kartą pakeitę visuotinį likimą. O aš ne tik pakeičiau, bet dar ir sukūriau savotiškus vartus tarp žmonių ir svajonių pasaulio. Šaligatvis.
Tačiau netrukus tiesiai iš tarptautinės išminčių sąjungos gavau nurodymą – vykti į Afriką. Matote, kaip jie kvailioja? Užeina ir nurodo padaryti kokią nors nesąmonę, o mes ir darom. O ką daugiau veikti? Visą gyvenimą juk neplepėsi su paprastais žmonėmis, kurie net liepsnojančių dulkių nemato, kurias alsuodami ugnimi padega kačiukai. Žinoma, jie nepaprasti. Ugnimi alsuojančiu kačiukų gali įsigyti bet kuris norintis, tik tektų nuvykti į Grybo kalną ir sumokėti vieną bilijoną skruzdažolių. Prisipažinsiu, norėjau ir aš vieną padovanoti savo Margaritai, tačiau man pritrūko vienintelės skruzdažolės ir nusižiūrėto pirkinio negavau. Ką jau padarysi – likimo keisti savanaudiškais tikslais niekas mums neleidžia. O jei pakeistume (visai taip, kaip pakeitė vienas iš prieš mane buvusių išsikviesdamas iš sidabrinio ekrano mylimą kino žvaigždę) – vėl taptume paprastais žmonėmis. Bet žinote, tai, galų gale, ne taip jau ir blogai...
Taigi pasikinkiau automobilį ir nudardėjau aerouosto link. Afrika, kaip ne kaip – toli. Teks skristi. Beje, konkretūs mūsų viršininkai, ar ne? Į Afriką, sako, keliauk. Valstybės, matote, nenurodė. Bet jie nesismulkina – vadovybė viską skaičiuoja ir nurodinėja žemynų mastais. Iš vienos pusės gal ir gerai, nes daug skirtingų pavadinimų gali galvą susukti. Tačiau iš kitos pusės – nieko gero. Vienas kolega, panašiu būdu iškviestas į Šiaurės ašigalį, visą dieną prasivaikščiojo taip tarp tįstančių ledo gabalų, kol mirtinai nesušalo ir neužsivertė kažkur pusnyje. Kiek girdėjau, jį metus laiko šildė kažkokioje viryklėje, kol kaip reikiant atšilo žmogelis.
Bet užteks čia, metas susikaupti, aerouostas pasiektas. Išlipu ramiai, ir lėtai pridrambloju prie visiškai išklerusio malūnsparnio savininko. Tikras diedas, atsiprašant. Barzda kaip šepetys, vaivorykštinių vilkų dantims valyti, o veidas primena milžinišką medūzą, kuri buvo ištraukta iš vandens ir pakabinta ant skalbinių virvelės. O labiausiai mane nustebino diedo akys – tokios didelės, išsipūtusios ir raudonos kaip prinokę obuoliai. Fizionomija irgi nėra daug žadanti – rankos ilgos ir plonos, kojos susilenkusios per kelius, o kabantis pilvas primena pusiau išsipūtusį balioną. Ką gi, stoviu sau, rankas į kišenes susikišęs, laukiu. Valandą laukiu, dvi. Kojas paskaudo net. Ir staiga, visiškai netikėtai, prabudo diedo reakcija. Kad pašoks aukštyn, it žalčio kandamas, kad sustaugs iš pasiutimo, nežinia iš kur atsiradusio... Preliminariai po pusvalandžio diedo nervai atslūgo ir jis pagaliau teikėsi klausiamai dėbtelti man į akis. Aš, ramiai pasitaisęs švarko skvernus, tyliai paklausiau:
                – Iki Afrikos pasienio kaip nors priskristum?
Diedas aiškiai nesuprato klausimo. Stovėjo ir klausiamai krapštėsi pakaušį. Nieko nesitikėdamas pakartojau užduotąjį klausimą keliomis, kiek paprastesnėmis formomis:
                – Ar tavo sraigtasparnis skrenda?
Arba:
                – Užvesti mokėtum?
Akivaizdu, kad jokių supratingumo ženklų nesulaukiau. Tada pasileidau ristele iki artimiausios kanceliarinių prekių parduotuvės ir nusipirkau kreidučių, popieriaus lapų ir kitokių kūrybingiems vaikučiams skirtų atributų. Pakeliui atgal, beje, sustojau prie spaudos kiosko ir nusipirkau sulankstomą pasaulio žemėlapį. Grįžęs atgal pas diedą, išlanksčiau ant vieno iš pakilimo takų žemėlapį ir draugiškai atsisėdau. Mano pavyzdžiu pasekė ir diedas. Pasirinkęs keletą kreidučių, pradėjau paišyti žemėlapyje įvairiausias rodykles. Tai masino diedo susidomėjimą ir jau greitai mes puikiai sutarėme. Išgalvojau primityvias komandas, kurios mums padėjo kaip galima lengviau suprasti vienas kitą. Greitai išsiaiškinau, kad diedas visą gyvenimą taip prasaugojo tėvo paliktą malūnsparnį. Tiesą sakant, abiejų būklė tragiška. Bet skraidyti, kaip supratau, diedas moka.
Taigi taip mes piešėme, analizavome ir kūrėme savo pergalintąjį maršrutą. Na, taip pat, kai išpuldavo keletas laisvų minučių – pasimokydavome Europos valstybes. O šiaip – diedas buvo nuostabus žmogus, tik, gaila, smarkiai adaptuotas. Degradavęs, kitais žodžiais, bet fizinių duomenų jis tikrai turėjo. Tuo aš spėjau įsitikinti, per susišaudymą su aerouosto aptarnaujančiu personalu. Matote, sėdėdami ant vieno iš pakilimo takų, mes smarkiai suvėlėme tos dienos skrydžio grafikus ir jau netrukus prisistatė kažkoks plikas, labai ūsuotas vyriškis. Pareiškė man, kad jis yra atsakingas už ypatingai nemalonių atsitikimų aerouoste sprendimą. Kaip supratau, apie kompromisus čia nė kalbos negalėjo būti. To ir bijojau. Jis garsiai kostelėjo, priėjęs prie mūsų, nusibraukė atgalia ranka prakaitą nuo kaktos, o kita pasitaisė savo akivaizdžiai per trumpą kaklaraištį.
                   – Ką čia veikiate, ponai? – prisimerkęs užklausė vyriškis.
Aš ramiai atsistojau, nusibraukiau purvą nuo palto ir atsidusęs atsakiau:
                   – Mokomės.
Netikėtas pašnekovas plačiai išsišiepė ir gana įžūliai rodydamas man visą eilę pageltusių dantų išspaudė:
                   – Sakykite, o ar aš jums netrukdau?
Uždavęs šį klausimą, jis taip stengėsi išlaikyti šypseną, kad net išraudo vargšas.
                   – O kaip jums atrodo, gerbiamasis? – išradingu tonu klausimu į klausimą atsakiau aš.
Vyriškis tylėjo. O varge, matyt, pasiekiau pašnekovo intelekto viršūnę... Ką dabar daryti? Ilgai galvoti neteko. Vyriškis galvojo, galvojo ir galų gale sumetė, kad aš jį stipriai įžeidžiau. Su tokia hipoteze greitai nubėgo pas saviškius ir atsivedė visą aerouosto aptarnaujantį personalą. Ir ne tik personalą! Pasirodo, kad tą dieną labai pavojingi teroristai, prisiplėšę pinigų, norėjo skristi į Havajus, o mes, sujaukdami skrydžiu grafikus, stipriai jiems sutrukdėme. Patikėkit manimi, mieli skaitytojai, klausytojai ar svajotojai – jėgos buvo nelygios! Ir nedrįskit ginčytis, visi istorikai ir politikai. Mūsų buvo tik du, o jų – ištisas pulkas. Vieni ginkluoti automatais (teroristų įtaka), kiti – šakėmis, grėbliais ir įvairiomis šluotomis. Vieni atrodė nepatenkinti alga, kiti – darbo diena ir buvo panašu, kad visą neapykantą, pagiežą ir visą kitą didysis pulkas buvo pasiruošęs išlieti ant mūsų. Taip, tūrėjo vykti mūšis. Rimtas toks. Priešų pulkas atsiuntė savo pasiuntinį ant balto kartingo. Privažiavo, nusiėmė šalmą, palingavo galvą ir tarė man:
                     – Galas jums.
                     – Jo,  jo , – karštai atsakiau aš. – Varyk savo gyvuliukus atgal, nes kišenėje turiu branduolinį ginklą. Tuoj kaip užmesiu! – pagrasiau kumščiu.
Vaikinas su kartingu greitai nulėkė šalin, tačiau mano pasisakymas apie branduolinį ginklą nepadėjo. Priešininkų gretose pradėjo sklisti toks šūkis: „Jie kaunasi nesąžiningai, todėl jei žūsim – žūsim garbingai“. Šaltakraujišku veidu įkišau ranką į savo vidinę švarko kišenę. Kad juos kur... Nėra branduolinio ginklo! Ko gero, būsiu palikęs namie... Ir kaip tik tą akimirką įsiutusi minia puolė, blaškydamasi po visą pakilimo taką. Staiga diedas užšoko man ant kupros. Jaučiau kaip dreba jo kinkos. Ei, palaukit, nė nemaniau tapti gyvu skydu. Jau paniškai pradėjau knistis savo kišenėje ir aptikau savo likimo parkerį. Tiek to, išsitraukiau jį, atkišau prieš akis, užsimerkiau ir puoliau bėgti rėkdamas į minią. Atrodžiau turbūt ypatingai kvailai – ant kupros pas mane kabėjo diedas, o aš, atkišęs parkerį, klupdamas lėkiau siaubingos minios link. Net nustebau – staiga minia sutriko ir pradėjo blaškytis. Atrodė išsigandę ir nustebę. Sustojau. Dairiausi aplinkui, žvalgiausi. Tyla. Taip ir prastovėjau valandą, nesuprasdamas kur nutįsusiais veidais skirstosi žmonės, tik neseniai norėję mane pamauti ant šakių. Ir tik vėliau man dašuto: kiekvienas, kas paima į rankas savo likimo parkerį, tampa nematomas, kad niekas netrukdytų jam atlikti kilnios užduoties, o pats parkerio turėtojas nustoja girdėti, kad niekas neblaškytų jo, atliekant didį darbą.
Nebeprisimenu, kaip pasidėjau atgal savo parkerį, kaip užvedėm sraigtasparnį ir kaip pradėjome skristi... Prisimenu tik keletą dalykų. Pirmasis ir pats raiškingiausias – tai diedo patirtis. Valdė sraigtasparnį jis tikrai meistriškai. Antras dalykas, kur kas romantiškesnis – vakarinis dangus, besileidžiant ryškiai saulei. Ypač iš aukštai. Likau sužavėtas. Tuo tarpu pats skridimo iki Afrikos procesas malonumo man visiškai nesuteikė – ilgas ir be galo nuobodus skrydis, užsibaigęs stačiu kritimu į plačios ir, iš pažiūros, beribės dykumos smėlį. Visi, kas tada stebėjo mūsų kritimą, galėjo matyti, kaip pro juodų dūmų šuorą prasiskverbiu aš su diedu glėbyje. Bet, deja, man apsidairius, aplinkui nieko nebuvo. Mečiau diedą žemėn ir pradėjau jį monotoniškai vilkti, o tas, kaip paaiškėjo vėliau, kietai sau miegojo. Ilgainiui dar ir knarkti pradėjo.
Žinot, jei nebūčiau didvyris, turbūt išprotėčiau. Bet aš neišprotėjau ir tai mane neramino. O vėliau supratau, kodėl. Vadovybei reikėjo visų didvyrių vienoje vietoje. Jei konkrečiau – tiesiog čia, dykumoje. Pasirodo, kad Afrikoje nuolatos bandoma atsikratyti badaujančių vaikų, nuvežant juos į dykumą ir paliekant. Įtakingi magnatai nori statyti Afrikos žemėse daug pramonės centrų, nori fabrikų ir viso kito gėrio, kokį tik sugebėjo išsigalvoti žmonės. Kalbant trumpai ir tikrai drūtai – žmonės norėjo pinigų. Juos ir bandė gauti, tačiau siaučiantis badas ir skurdas neleido jiems to padaryti. O ir pigios darbo jėgos per mažai, todėl silpniausias grandinės grandis jie nutarė pašalinti. Net jei tai – vaikai.
Netrukus pasiekiau vėjo pripustytą kopą, nuo kurios matėsi ištisa dykuma, kurios viduryje buvo sutelkti badaujantys vaikai. Aplinkui trynėsi įvairiausi apsaugininkai, teroristai. Prie jų buvau pripratęs, tačiau bandymas nužudyti nekaltus vaikus mane visiškai sugniuždė. Greitai mus su diedu aptiko, apspardė ir išsodino į skirtingus narvus. Buvom ne vieni – aplinkui, taip pat narvuose, sėdėjo įvairiausio gymio ir amžiaus didvyriai. Kiekvienas naudojosi savo parkeriu. Vienas labai aktyviai rašinėjo įvairiausius žodžius ant narvo grindų, kitas bandė netgi piešti kažką. Kiekvienam – savo, kaip sakant. Aš, žinoma, išsiskyriau iš kitų ir visiškai nieko neveikiau. Bandžiau pasirodyti originalus. Tai labai supykdė teroristus ir kitus niekšus. Irgi nenustebau – visi jie bukapročiai. Taigi jie mane išleido ir nuvedė pas savo vadą, kuris buvo apsidengęs kažkokiais juodais skarmalais, kaip koks būrėjas. Sargybiniai įskundė mane jam. Pasakė, kad aš sėdžiu sau narve ir nieko neveikiu. Visi rašo, bando ištrūkti, o aš čia bandau išsiskirti iš kitų, pažeidinėju kažkokias teises... Na, vienu žodžiu mane įsiminė visam gyvenimui ir reikalauja pasiaiškinimo. O aš jiems daviau pasiūlymą. Paprašiau visus paleisti, mainais už save. Jie, aišku sutiko. Tačiau jie tikrai nebuvo tokie kvailiai, kaip aš įsivaizdavau. Kitus didvyrius – paleido, o vaikus paliko. Paliko, beje, ir mane kartu su jais. O patys – išvažiavo. Nuostabus reginys. Reikėjo pamatyti...
Taigi likau sėdėti vienas tarp daugybės viltį praradusių vaikų. Jie kentėjo. O akys išdavė, kad paskutiniai gyvybės štrichai baigia išblukti vaikų kūnuose. Jie tiesiog tirpo saulėje ir maišėsi su smėliu mano akyse. Jaučiau, kaip skruostais rieda ašaros, kaip susijungia ties žandikauliais į vientisus upelius ir drėkina smėlį. Užsimerkiau. Išsitraukiau pagaliau iš švarko savo parkerį ir suklupęs pradėjau vedžioti raides: „g – y – v – y – b – ė“. Tose vietose, kur pravedžiau rašalu, pavadinimus likimas, smėlis skyrėsi tartum žemė, drebėjimo metu. Skyrėsi ir jo vietoje augo ir ilgais, srovenančiais asfalto šuorais formavosi šaligatvis. Ilgas, šaltas ir tik neseniai nuplautas.
Jei kas dabar būtų žiūrėjęs panašaus siužeto filmą, pamanytų, kad čia beprotybė. Bet šaligatvis buvo tikras. Vaikai yrėsi prie jo, gulėsi ir susiliedavo su savo svajonėmis, sapnais. Jie vėl pajausdavo maistą, pajausdavo gyvybę. Paprasčiausias šaligatvis, kurį aš paverčiau tiltu tarp svajonių ir lūkesčių tapo vaikams dabar vieninteliu keliu į išlikimą. Ir staiga mano akyse įvyko antras stebuklas, kuris nuo manęs nė per nago juodymą nepriklausė. Vaikų svajonės polimerizavosi su tikrove ir staiga iš visų pusių pradėjo kristi maistas, atsirado vaikų tėvai, tiesiog iš smėlio pradėjo dygti įvairiausi pastatai, gražiausi kriokliai. O aš tik pasufleravau. Vaikai patys žengė milžinišką žingsnį savo reabilitacijos link. Tyromis ir nuoširdžiomis svajonėmis jie sukūrė nuostabų pasaulį, kuris tiesiog išaugo iš niekur jau egzistuojančiame. O visas svajones suvienijo paprasčiausias šaligatvis. Tik... aš jo nebejaučiau. Nebejaučiau ir parkerio skleidžiamos galios – tapau visiškai bejėgis ir tuščias, kaip išpiltas kibiras, kuriame visai neseniai buvo gyvybės vanduo. Aš tapau... žmogumi. Ir vėl, žmogumi... Staiga prieš akis išniro diedas, Margarita, gerasis profesorius... Visi šypsojosi. Aš paaukojau... savo nuosavą gyvenimą, mintis, svajones vien tam, kad padėčiau vaikams sukurti nuostabų ir pasakišką pasaulį.
Ir dabar dar ten gyvenu. Tarp žmonių, kurie prarado bet kokią viltį išlikti, išgyventi. Mes surandame juos, atvedame čia ir leidžiame atgimti iš naujo. Pamažu kuriame savo, naują ir nepriklausomą visuomenę, kuri plečiasi su kiekviena valanda. Žmonės sukurti tam, kad mylėtų, jaustų ir gyventų. Džiugu, kad čia gyvenantys tai puikiai suprato, nes kiekvienas išgyveno mirtį, jautė ją, matė. O aš esu nusižiūrėjęs jaukų namuką, pastatytą prie pat šaligatvio. Aš įkvėpiau jam gyvybę ir jis tapo jungtimi tarp realybės ir mūsų svajonių. Aš padėjau surasti jam tikrą jo vietą. Padėjau ir sau. Dienas praleidžiu be galo girgždančioje supamoje kėdėje. Likimo skaityti nebegaliu, bet užtai atradau gausybę nuostabių knygų, kurias parašė žmonės. Ir patikėkit... tai geriau už bet kokį likimą!