Labas! Mano vardas Lietuva. Nesu Rygos sostinė ar Rusijos Federacijos provincija. Prašau, nekreipk dėmesio, jei Londone sutiksi išeiginiais treningais pasirėdžiusį lietuvį, vograujantį laužyta anglų kalba, nes neva nebemoka kalbėti lietuviškai. Kaip man skaudu girdėti tariant žodžius, jog aš – tai pelkė, kurioje kasdien grimztama vis gilyn, o vienintelis dalykas, kuris džiugina tėra alus ir krepšinio rinktinės pergalės. Netiesa, jog aš maža ir nieko verta, kaip ir netiesa tai, kad nemyliu savo vaikų. Aš noriu, kad pažintum mane.

Nebūtina perskaityti visų Lietuvos istorijos knygų, tu neprivalai kaip iš rašto žinoti tikslių šalies įvykių datų. Tik nors kada gyvenime aplankyk Kernavę, vienui vienas užlipk į gražiausią piliakalnį ir atmerk akis. Ir tai, ką tu išvysi, bus vertingiau už storiausio istorijos vadovėlio puslapius, nes čia gali pamatyti mano pradžią, tik Kernavės dvasia supažindina lietuvį su jo šaknimis. Vaidilutės ir žyniai, amžina šventosios ugnies liepsna, maldos ir aukos dievams, pirmieji papročiai ir tradicijos ir iki šiolei neišaiškintos tavo protėvių paslaptys. Tik čia, nesvarbu, kad vaizduotėje,  pamatysi ir mano gimimo liudijimą – rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analų eilutes, kur žodžiai „1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų” patvirtina, jog jau prieš tūkstantį metų auginau savo vaikus, kurie gynė mane.

O jei gerai įsiklausytum, aš net neabejoju, kad galėtum mane ir išgirsti. Ir ne melagingose politikų kalbose, ne turgaus moteriškių paskalose, ne per žinias transliuojamose dienos kriminalų apžvalgose. Aš skambu kiekvienoje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninėje poemoje, Vytauto Kernagio dainose, Vasario 16-osios proga pirmoko parašytame eilėraštyje. Mane, tikrą ir nuoširdžią, pažinsi ne Marijaus Mikutavičiaus „Trijuose milijonuose“, o klausydamas močiutės, kai ji žiemos vakarais megzdama vilnones kojines tyliai niūniuoja liaudies dainas.

Aš kvepiu medumi ir juoda duona.

Gerdamas vandenį, geri mane. Paprastą, be cukraus ar arbatžolių. Bet tyrą.

Priliesti gali žingsniuodamas mano miestų ir miestelių gatvėmis, prisiglaudęs prie šventos Onos bažnyčios mūro, pasiklydęs Vilniaus senamiesty ar Labanoro girioje. Palėpėje atradęs pelėsiais dvokiantį senelio dienoraštį, kuriame 1957 m. gruodžio 27 dieną parašyta: ,,Savajame gyvenime praėjau sunkų kelią. Mano metuose retas žmogus matė tiek vargo, tiek retas pergyveno. Juk mano gyvenimas – tai gyvenimas klajūno. Aš vedžiau įvariausius užrašus, už kuriuos ir atidaviau savo gražiausią laikotarpį į kalėjimo sienas. Juk 3,5 metų praleisti jaunystėje - tai ne juokai! Bet nesigailiu, nes tada, kai visi krito ant kelių prieš komunistinį stabą, aš su draugais mylėjau savo tėvynę“, versdamas pageltusius puslapius lytėsi ne tik senelio praeitį, bet ir mane.

Todėl aš noriu, kad pažintum mane. Matytum, girdėtum, užuostum, ragautum, liestum. Noriu būti tavo drauge.