17 skyrius

Kai sugrįžta seni jausmai, arba ne

Ema jau pora savaičių vis jaučiausi lyg nesava. Kažko trūksta. Nors gyvenimas pagaliau pradėjo sektis. Jos mama po pirmosios knygos pasisekimo pradėjo rašyti antrąją. Liko vos mėnesis ir pasibaigs kankinantys mokslo metai, kurie buvo ir geri ir blogi. Emilija dažnai primena Rokui, kad lažybos eina į pabaigą ir jam tenka pripažinti, kad prakiš. Klaudija vėl grįžta prie seno užsiėmimo - Emilijos kankinimo. Pati Ema stengiasi nekreipti dėmesį į tai, bet vis dėlto niršta už nevykusius pokštus. Jos mintys dažnai nuklysta prie artimos praeities atsiminimų. Vakarėliai, futbolo varžybos, Paryžius ir visur vis šmėsteli Jis... Nors Emilija pati puikiai supranta, kad pati ir prisivirė košės su Benu, bet jis vis tiek neišeina iš galvos. Prisiminus paskutinįjį jų susitikimą šiurpuliukai perbėga per nugarą. Skaudūs žodžiai jos nepaveikė, bet kuo toliau Ema vis labiau pradeda ilgėtis Beno. Beveik kiekvieną dieną jie prasilenkia mokykloje, bet Beno žvilgsnis nebeužklysta jos pusėn, kaip ankščiau.
Nusimetęs sunkią kuprinę nuo pečių, Benas pagaliau gali atsipūsti. Šiandien juos vėl kankino nusikaltusiųjų klasėje. Žinoma, nusikaltėlių jau sumažėjo. Nebėra merginų. Taigi dabar bausmė buvo – nuobodulys. Per pora savaitčių jiems netgi du kartus teko plauti mokyklą. Nuėjo į istorijos muziejų. keli vaikinai vos neužmigo. Dar teko lankstyti origami pamokas, o paskui vėl grįžo prie perrašinėjimo. Šįkart - skaitytą \"Romeo ir Džuljeta\". Šiandien jie daugiau nei keturias valandas sėdėjo, nes teko žiūrėti filmą „Titanikas“. Per pamoką Beną aplankė prisiminimai. Vakarėlis, per kurį Ema nejuokais prisisiurbė. Po to buvo ir bučinys. Jo veide šmėstelėjo linksma šypsena, bet greitai prisiminimus išblaškė mokytojo kandi pastaba:
- Jei filmas neįdomus, gali eiti...
Visi lyg užsukti atsistojo.
- Bet ryt dvigubai daugiau dirbsit.
Kaip greit atsistojo, taip greitai ir atsisėdo atgal į suolus. Prižiūrėtojo veidą nušvietė piktdžiugiška šypsena - jie visgi bijo...
Po savaitės baigsis bausmei skirtas laikas. Mėnuo ir devinta klasė liks užnugaryje.
Benas vaikščiojo ratais savo kambaryje ir skaičiavo žingsnius.
- 2,3,4,5,6...22,23,24,25,26...45,46,47,48,49,50...100.
Apsisuko galva ir jis besijuokdamas virto į lovą. Sugrįžo į senus prisiminimus. Kai buvo mažas, šitaip žaisdavo su pussesere Samanta. Jis visada laimėdavo, o rekordas buvo 129 žingsniai ratu. Samantos vos 50. Benas niekada neturėjo sesers ar brolio, todėl Samanta jam buvo lyg sesuo. Jį apimdavo liūdesys, kai parke matydavo kitus vaikus, žaidžiančius su broliais ar seserimis. Pavydas – štai kaip jis apibūdindavo tą jausmą. Niekada nebuvo piktybiškas vaikas, bet laikas jį keitė. Prie Beno pasikeitimų prisidėjo ir Ema.
- Kodėl aš vis dar ją prisimenu? – murmėjo sau Benas. Maniau, pasiuntęs ją kuo toliau, galėsiu pamiršti, bet atrodo, kad nelabai sekasi. Dievaži, pradėjau šnekėti kaip iš mamos meksikietiškų melodramų...
Benas gulėdamas ant lovos nusikvatojo. Kažkas pabeldė į duris.
- Kas ten? – pasiteiravo Benas.
- Mama.
- Ko reikia, mama?
- Tu turi lankytoją. Jis laukia svetainėje.
- Lankytoją? - nustebo Benas.
- Eik greičiu, neversk laukti.
Visiškai nesuprasdamas kas galėjo pas jį ateiti, pora rankos mostų susitvarkė susivėlusią ševeliūrą ir nuėjo į svetainę. Pamatęs svečią, Benas neteko žado. Vaikinas liko stovėti kaip stulpas, o ji pasisveikino:
- Sveikas, Benai.
Šiaip ne taip atgavęs amą, prabilo:
- Labas. Ko jau ko, bet tavęs čia nesitikėjau išvysti... Emilija. Koks velnias čia tave atgabeno?
- Nesupyk, kad sutrukdžiau. Tiesiog ėjau pro šalį ir sumaniau užsukti. Taip seniai su tavimi kalbėjausi...
Emilija žengė žingsnį arčiau Beno, bet jis visai nepanoro to ir žingtelėjo atgal.
- Aš visai nelinkęs šiandien su tavimi bendrauti. Sakiau, kad nebenoriu tavęs matyti.
- Benai, man labai gaila, dėl viso to, ką padariau tau. Tiesiog aš niekada neturėjau vaikino. Nebuvau linkusi į jų draugiją. Tu man buvai pirmasis... Aš nuoširdžiai gailiuosi, - atsiprašė Emilija.
- Juk sakiau, nenoriu tavęs nei matyti, nei girdėti. Ema, viskas baigta.
Benas Emilijos akyse išvydo ašaras.
- Tik neverk Ema, man mažiausiai reikia tavo ašarų, - Beno širdis šiek tiek atlyžo.
Norėdamas, nuraminti Emiliją, priėjo arčiau ir apkabino.
„Kaip sapne. Tik šįkart aš nepabėgsiu. Jei išdrįsau čia ateiti ir atsiprašyti, dar kartą nenoriu jo prarasti“ – mąstė Ema, būdama Beno glėbyje.
- Benai, aš tik dabar supratau, kad tu man reikalingas...
Šito Benas nesitikėjo. Jis staigiu rankos mostu nustūmė Emą nuo savęs ir atsistojo tolėliau. Didelė nuostaba atsispindėjęs jo veide. Ema, nelaukdama Beno atsakymo, pati ėmėsi iniciatyvos. Jau ketino pabučiuoti Beną, bet jis sulaikė ją.
- Ema, geriau išeik.
Jis ją paėmė už rankos ir palydėjo durų link.