Atsargiai, atsargiai pažemiui, vasariniais vabalais aplipusiais grumsteliais ir šaltakraujais pakelės akmenėliais senas ūsotas vijoklis žmogui nepastebimu žingsniu tęsia daugiaplanę skvarbią kelionę. Jo judėjimas labai apgaulingas – regis, plika akimi nematomas, o čia žiūrėk jau ir spokso į tave tiriančiu žvilgsniu pro dulkėmis užsėtą langelį.
- Jei Žemės sukimosi visai nejaučiame, tai dar nereiškia, jog ji užmiršo suktis, – kukliai pamąsto senas klajūnas, švelniai pasišiaušęs nuo nežinia iš kur padvelkusio deficitinio liepos vėjelio. – Taip ir Jūs mūsų kartos žingsnių kol kas deramai nesuvokiate, neįsisavinate, nes dar nesuradote nei perspektyvinio, nei retrospektyvinio žiūros kampo. O juk ilgainiui net raudonos vertikalios plokštumos ima ir sužaliuoja vešlia lapija, kuri dirbtinio kvėpavimo būdu net šaltame mūre įžiebia pirmapradę gyvybės kibirkštį. Prinokusių vyšninių plytų kraujas tvinksi Tikrosios Laisvės alsavimu. Jei aš pamirštu savo sėklą, tai dar nereiškia, kad galima ją paneigti... Jei pamirštu savo Kūrėją, tai dar nereiškia, jog Jis prapuola visiškai mane pamiršęs, jog Jis liaujasi egzistuoti... Bet koks gi tuomet tikrasis mano, sklerotiko, vektorius?
Taip padrikai samprotaudamas vijoklis nė nepastebėjo apglėbęs nedidelį grotuotą langelį, iš kurio į pasaulį paslapčia žvairavo tamsa. Apsivyti šaltą metalą tokią tvankią vasaros popietę buvo tikra palaima.
Šiek tiek apsipratusios akys tirštoje prieblandoje jau galėjo įžvelgti daiktų kontūrus. Tiesa, čionai tebuvo nedidelis stalelis ir įlinkęs gultas. Neįgudusi ausis greičiausiai nebūtų užfiksavusi tik pelėms ir vijokliams vos girdimo čaižaus monotoniško krebždenimo.
- Tai vis kantriai puoselėji viltį nepastebėtas sprukti laisvėn? – be jokių užuolankų pasiteiravo vijoklis kaip drebulė subtiliai suvirpėdamas nuo šalto metalo glamonių atkutusiais lapeliais.
Dar tebeaidint šiam klausimui orą perskrodė staigus palengva stingstantis judesys, kuriam nuščiuvus vienutėje atgulė absoliuti tyla. Absoliuti tyla absoliučiai klausai.
- Tikra tiesa, – po kelių susitvardymo sekundžių, nė kiek nesirūpindamas, kad jį kažkas stebi, ramiu tolygiu balsu atsakė kalinys, lyg toks klausimas tuo metu būtų buvęs visiškai natūralus.
- Montekristiškos užmačios? – ironiškai šyptelėjo vijoklis ir landžiais ūseliais truputį prasiskverbė į tvankios vienutės gilumą.

Tą akimirką kvaitinanti saulė susivėlusiais spinduliais nuspyrė į šoną įkyriai prilipusį vienišą nevaisingą debesėlį, todėl ryški šviesa tarsi iš krioklio plūstelėjo į grotuotą pusrūsio langelį.  
Žymus recidyvistas, nuo šiol kiekvieną dieną tampantis vis nuolankesniu žmogumi, asketiškos vienutės gyventojas iš po įlinkusio gulto palaipsniui ištraukė ilgą kaip žirafos kaklą. Ant pačio nosies galo it deimantas sužibo mažojo rankos piršto nago dydžio apgamas, kuris ne kartą pakišo koją savo šeimininkui nejaukiai tyliuose atpažinimo procesuose.
- Pasiilgau laisvės, – lakoniškai tarė įkalintasis, inerciškai bandydamas ranka užsidengti nosį.
- O tu manai, kad kantriai rausiamo tunelio gale išvysi laisvę? – paklausė vijoklis.
- Tiesą pasakius, – nuleidęs iškeltą ranką atsakė tunelio rausėjas, – aš net neįsivaizduoju, kur šis požeminis koridorius išvys dienos šviesą ar nakties žėrėjimą, bet man svarbiausia kada nors gyvenime vėl atsidurti laisvėje...
- „Vėl“ reiškia, jog kažkada tenai buvai? O aš manau, kad tau svarbiausias tunelio rausimo procesas ir TAVO paslaptis po įlinkusiu gultu... Žinok, „laisvėje“ Laisvės pulsą užčiuopti ne taip ir paprasta. Štai aš – senas įkyrus vijoklis, per sąlyginai ilgą išsiraizgiusią savo egzistenciją mačiau daugybę intymiausių žmogaus gyvenimo smulkmenų, tačiau, žinai, kur Laisvės regėjau mažiausiai? Laimingo arba, tiksliau sakant, „laimingo žmogaus“ rūpestingai išpuoselėtoje muziejinėje kasdienybėje, šabloniškai sukurtame pedantiškame jaukume, kuriame mane, kai kažkada buvau dar jaunas, energingai visiems per galvas lipantis klajūnas, sukaustydavo nenuvejamas žiovulys, nuo kurio sultingi lapai pagelsdavo, apvysdavo, susitraukdavo... Mačiau daugybę „laisvų laimingų žmonių“, aštriais nagais įsikibusių į savo veiklą taip, jog net aš niekada neprilimpu prie jokios sienos... Jie elgėsi lyg amžinybės akivaizdoje nuolatos būtų kūrę išliekamąją vertę. Tuomet man labiausiai patikdavo švelniai apsivyti kabutes ir ilgai mąstyti, ir ilgai mąstyti... Tai buvo geriausias vaistas nuo paranojiško žiovulio, ištinkančio „laisvėje“. Juk taip nelengva užčiuopti Laisvės pulsą ilgose nuvalkiotose proginėse kalbose apie „laisvę“! Žinai, kur man labiausiai pavykdavo tai padaryti? Pavyzdžiui, gimdymo namuose. Gimdyvės, sąrėmių audrose agoniškai išlaisvinančios gyvybę, akyse. Nors nauja gyvybė ir praranda tobulų įsčių maloningą terpę bei pirmą kartą papuola į „šio pasaulio“ prieangį, tačiau tai – dar nepagedusi sėkla, turinti galimybę išskleisti pumpurus į tikrąjį išsilaisvinimą. Įdomu, ar ne? Ateini iš Tobulumo į Tobulumo atspindžius turinčią laikinojo įkalinimo aplinką, kad, atradęs savo išėjimą, sugrįžtum atgal į Tobulumą. Bet tai – tik galimybė, dar neišnaudota galimybė. Reikia nepamiršti, jog yra kur kas liūdnesnių išėjimų. Pamestos arba iššvaistytos dovanos sindromas. Entropija. Kūrėjas tapo Žmogumi, o žmogus sugrįžti į savo Kūrėją nebenori, nes užsižaidęs užsimiršo. Egzistencinė amnezija, ištarpusi buitiniame lygmenyje.
Arba kalėjimuose... Čia, kur tu rausi tunelį po įlinkusiu gultu, gal ir be montekristiškų užmačių... Tavo variklis – „Naujo gyvenimo“ viltis. Tai aš galiu perskaityti tavo akių vyzdžiuose, net atidžiai į juos neįsižiūrėdamas. Nesvarbu, kad savo rankomis Anapilin negrįžtamai „iškomandiravai“ keliolika gyvybių, nė nepažvelgdamas į žmogaus akis, kuriose išėjimo metu buvo galima aiškiai įžiūrėti Tobulumo pasiekiamumo viltį. Nesvarbu, kad trokšdamas vienatvės amžiams išguldei buvusius kameros draugus vardan vienutės su grotuotu pusrūsio langeliu, pro kurį kartais šykščiai įvarva keli saulės spinduliai, o kartais plūsteli lyg iš kokio krioklio... Visa tai nesvarbu, nes šis kalėjimas su griežta zombifikuota administracija pastatytas ontologinėje laikinojo įkalinimo aplinkoje. Net jei supranti, jog už kiekvieną išrautą plauką reikės tūkstanteriopai atsiskaityti, tu šią akimirką koja mėgini paspirti bent šiek tiek į ateitį, o nūdienoje giliai alsuoji „Naujo gyvenimo“ viltimi.
Čia, kur iš jūsų atimta „laisvė“, bet neatimta Laisvė, nes jos niekas negali atimti, jūs beatodairiškai veržiatės į išorę, visą ribotą orą užtvindydami nebeprakvėpuojama „Naujo gyvenimo“ viltimi. Ir čia man pavyksta užčiuopti pulsą...
Arba onkologinių ligoninių palatose... Plikos galvos, tarsi plaukų miškas klaidintų tiesias mintis, išlaisvinančiai smingančias į ribotų smegenų centrus. Ar žinai, kas dedasi tose plikose galvose? Nors medžiai iškirsti, bet kokios šaknys! Neapsigauk vaizdiniu dykumos tuštumu. Kartą mano lapus švelniai glostė ketverių metų berniukas, kurio laikas lašalinės lašais sparčiai kapsėjo į belaikį vandenyną… Žinai, koks tai jausmas? Nesuskaičiuojami Laisvės pulso dūžiai, kiaurai nuplaunantys sielą po ilgos sausros išlaukta vasaros liūtimi.
Arba šventovėse... kai žmogus, sustingęs vertikalioje maldoje, žvelgia į viršų ir palaipsniui ima įžiūrėti... savo šaknis. Keista, ar ne?

- - -

- Jūs, benkartai, taip jums ir reikia! – kalėjimo kieme staiga pasigirdo riaumojantis balsas kaip lėktuvo variklis užgoždamas bet kokį Žemėje sklindantį garsą.
Tai buvo itin aukštas gremėzdiškas įkalinimo įstaigos prievaizdas, kuris dažnai išplyšdavo į kiemą su kaubojišku cigaru dantyse ir iš srėbtuvės imdavo be paliovos pilti pamazgas ant visų už grotų tupinčių gyventojų, gyvatiškai spjaudydamasis ir putodamas į visas puses kaip supurtytas saulės kaitroje pašvinkęs sidras.
- Jūs niekada neištrūksite į laisvę, veltėdžiai! Tik aš galiu ramiai sau vaikštinėti šurmuliuojančiu miesto turgumi, vieną po kito tuštinti bokalus širdžiai mielose užeigose, o kiekvieną naktį vikriai įsiropšti vis į kitą moteriškos meilės pritvinkusią lovą…
Toks aukštojo prievaizdo elegesys jau seniai nebestebino nei aršiausiųjų recidyvistų, kurie apatiškai, net nekrustelėdami, dienų dienas tysojo savo „kajutėse“, nei kalėjimo administracijos, kuri žinojo, jog aršusis kolega kažkada pats tupėjo už tų pačių grotų, į kurias dabar spjaudo.
Išsiskiriantis prievaizdo ūgis visai neatitiko jo užimamų pareigų. Vos tik kalėjimo vadas pasirodydavo akiratyje, ilgšis bematant puldavo ant kelių prieš dvigubai už save mažesnį žmogeliuką, taip mėgindamas kuo labiau įsiteikti realaus svorio turinčiam viršininkui, kuris, dažniausiai nieko nesakydamas, sunkiu kareivišku kerziniu batu negailestingai driokstelėdavo į nusižeminusio pavaldinio marmūzę ir patenkintas savimi kaip veislinis gaidys iš lėto nutipsendavo į atokius privačius užkulisius.

- - -

- Štai, priglausk ausį, – atsargiai tiesdamas ranką ir ilgą kaklą tarė recidyvistas. – Aš ją radau įmūrytą sienoje. Ji kaip savotiškas išsivadavimo inkliuzas, įspraustas taisyklingai išklotose plytų eilėse. Priglausk ausį... Girdi? Ar girdi? Ranka pasiekiama. Kaip manai, kur visa tai? Jūra ošia, ošia jūra, visaaprėpiančiai užkrėsdama vidinio proveržio bacila. Ir lūžta užtvankos, tvarkingos plytų eilės byra... Plūsteli išsilaisvinęs vyšninis kraujas, žiedais suputoja, ir tu nebejauti savo kontūrų, išslysti pro punktyrus, todėl gali aprėpti viską – visą Pirmapradį vandenyną, iš jo išnyrančius medžius su giesmininkais paukščiais... Girdi, kaip ošia jūra, kaip ūžia planetariumas bestogis, kaip Grįžulo išklimpsta ratai? Girdi? Ši kriauklė – lyg telefonas. Belaidis telefonas. Jos dugne nuolatos gaudžia atsakymas. Tereikia jį išgirsti.
                                              
- - -

- Jūs, benkartai, taip jums ir reikia! – kalėjimo kieme tabalavosi visiškai girtas prievaizdas, kurio rankose staiga sužibo nežinia iš kur atsiradęs giltine kvepiantis dalgis. – Jūs niekada neištrūksite į laisvę, veltėdžiai, niekada! Niekada! Niekada!
Be sąmonės įsišėlęs ilgšis netrukus taip pasiuto, jog jo sulaikyti jau nebegalėjo niekas. Palei žemę užsimojęs dalgiu jis sukosi ratu kaip išprotėjusios ciferblato rodyklės, kiaurai skrosdamas viską, kas pasitaikė kelyje. Paniekinančiai apspjaudyti vijoklio lapai drastiškai smuko žemyn, o iš nukirsto stiebo į išdžiūvusią vasaros žemę ištryško gaivi vyšninio kraujo čiurkšlė...

- - -

Pasak patikimų šaltinių, kitą dieną įvyko Žemės istorijoje precedento neturėjęs Didysis pabėgimas. Vienas garsiausių nusikalstamojo pasaulio autoritetų, tuo metu už grotų tysojęs jau dvyliktus metus, dosniai papirkęs ir kaip reikiant pribauginęs gerai pažįstamą tarnybą paliekantį vidurinės grandies pareigūną, tobulai suorganizavo ginkluotą pasprukimą. Atsilapojo visų kamerų, karcerių ir vienučių durys. Pabėgo visi, išskyrus tuos, kurie sutrypė vieni kitus ir administraciją, kuri buvo negailestingai išžudyta.
Prie pagrindinių vartų į laisvę apsikabinęs dalgį be gyvybės ženklų riogsojo ilgasis įkalinimo įstaigos prievaizdas. Lyg įkyrus kaimiškas slenkstis – visada ne vietoje ir ne laiku. Nors negyvas, bet, regis, riaumojo į visas puses: „Jūs niekada neištrūksite į laisvę! Jūs niekada neištrūksite į laisvę!“...

- - -

Iš nedidelio, bet rūstoko debesėlio išsisunkė keli atgaivos lašeliai, žemyn galvomis veržliai pasileidę į nukirsto vijoklio stiebą, iš kurio, radikalaus dalgio bučinio vietoje, į Šviesą kėlė rankas vos įžiūrimi trys naujos žalumos daigeliai. Ant šiek tiek atvėsusių vienutės grindų šalia įlinkusio gulto abejingai sėdėjo recidyvistas. Demaskuojantis apgamas ant nosies galo švietė tarsi elektros lemputė. Gaudynių žaidžiantys skersvėjai bildėjo atsilapojusiomis durimis, o recidyvistas, ramiai prie ausies priglaudęs kriauklę, klausėsi...