Prasidėjo viskas nekaltai, žinote kaip būna – draugystė, simpatija, meilė.. Viskas paeiliui ir natūralia eiga. Neskubėjom niekur, supratome, kad nėra reikalo skubėt, turbūt nei tikslo – kur. Darėme viską, ką jautėme, ką turėjome daryt... Abu supratom, kad ledas, kuriuo einam, labai plonas ir trapus, bet ėjom – rizikavom.
Ilgos ir šiltos vasaros naktys ant kalnelio po žvaigždėtu dangumi buvo mūsų prieglauda. Nieko daugiau nereikėjo – turėjom vienas kitą. Svaigom nuo smulkmenų ir žodžių vienas kitam išsakytų, kitaip tariant – mylėjom. Juk žinote, mielieji, tą šiltą jausmą, kai nereikia maisto, kad sotus būtum, kai nereikia antklodės, kad sušildytų. Buvo pasaka. Mano pasaka. Mūsų pasaka.
Bėgo laikas, lėkte lėkė dienos, rytą keitė vakaras, o vakarą – rytas. Mano pasaka įgavo pagreitį, o aš buvau užliūliuotas, įsuptas tame verpete, tarsi plunksną mane nešė jausmai. Suprantate? Pripratau. Sakydavau – aš narkomanas, o tu – mano narkotikas. Siela dainavo.
Gražios saulėtos dienos pradėjo trauktis, atslinko ruduo. Atslinko ir neklausė ar man, ar mums to reikia. Baigėsi vasara. Baigėsi pasaka. Ateities nežinia slėgė lyg gniaužtai geležiniai, tačiau šiluma širdyje saugojo nuo vėjo šiaurinio, saugojo ir degė dar stipresnia liepsna. Aš stovėjau. Ji stovėjo.
Likimas – lyg bejausmis lėlininkas tampė mus už virvučių nežiūrėdamas, kad virvutės vis persipina, kliūva viena už kitos, pakerta judesius, jausmus. Nepaisant visko – ėjom koja kojon, nepalūžom, priešinomės, saugojom savo žiedą nuo vėtros, parėmėm. Aš rėmiau. Ji rėmė.
Su pirmosiomis šalnomis kažkas nutiko. Nutilo mano siela – liovėsi dainuoti. Ruduo – puikus dailininkas: nudažė lapus, nudraskė šakas. Iškruvino man širdį, plėšė sielą. Nesupratau, ilgai galvojau, atsakymo neradau. Klausiau – ji neatsakė. Verkiau. Niekas negirdėjo. Prisitaikiau – sugrįžau į savo pasaką, sušilau. Gyvenau laukimu, tikėjimu. Gyvenau ja. Nesitraukiau ir nepasidaviau, ėjau pirmyn, nepastebėjau sulėtinto jos žingsnio.  Ėjau, ėjau...
Su kiekvienu žingsniu jaučiau vis stipriau slegiančią vienatvę, jaučiau tuščius žmonių žvilgsnius, kažko ieškojau, bet rasti negalėjau. Sunerimau. Klausiau – ji neatsakė. Išsigandau. Bijojau to, ką jau žinojau, ką širdyje jaučiau, tik pripažinti nenorėjau. Siela draskėsi, veržėsi iš krūtinės širdis. Aš stovėjau. Jos nemačiau.
Lyg plazdanti vėjyje vėlinių žvakė, lėtai ir atsargiai mano širdį nuliejo žinia, toji tikroji, nuoširdi ir atvira žinia.
Aš stovėjau. Ji nuėjo.