Emanuelė gulėjo lovoje liūdnai spoksodama į lubas, nusėtas pilkomis dėmelėmis nuo per daugelį nuobodžių internato vasarų užmuštų uodų.
– Gesink šviesą, Grizytė gali patikrinti... – sušnibždėjo Jurga, mėgindama patogiai įsitaisyti pataluose.
– Palauk, dar noriu pasiruošti, ką ryt rengsiuos... – suniurzgėjo Agata.
– Tai pasišviesk mobiliuoju, juk paskui mums visoms klius! – zirzė Jurga.
– Gerai gerai, jau tuoj...
Agata kurį laiką dar kuitėsi prie spintos, tačiau išgirdusi kažkokį triukšmą koridoriuje staigiai užgesino šviesą ir šoko į lovą.
Visos keturios įsiklausė. Kažkas greitai ėjo koridoriumi, tačiau tai nebuvo budėtojos batų kaukšėjimas – greičiau artėjantis kambario link šlepečių čežesys. Mergaitės įsitempusios laukė. Staiga prasivėrė kambario durys, vidun kažkas įėjo, durys užsidarė. Emanuelė pro tarpą tarp lentų žiūrėjo žemyn, tačiau akys, dar nepripratusios prie tamsos, neįstengė atpažinti nelaukto svečio.
– Kas čia? – baimės kupinu balsu paklausė Agata.
– Nebijokit, čia aš... – pasigirdo tylus šnabždesys. Tai buvo mergaitė – Emanuelė jau ėmė įžiūrėti jos veidą, atrodo, matytą.
– O varge, kaip išgąsdinai, Ramune! Galvojau, gausiu širdies smūgį... – ėmė aikčioti Agata, kai draugė atsisėdo šalia ant lovos. Emanuelė suprato, kad tai toji nepažįstama bendraklasė, kuri nuolat bendrauja su Agata, Jurga ir Inesa bei sėdi šalia jų valgykloje.
– Atsiprašau, aš ir pati vos nenumiriau besėlindama pas jus, įsivaizduok, jei Grizytė būtų iššokus iš už kampo, – pasakė Ramunė ir suprunkštė, mėgindama sulaikyti juoką.
– Net priešui nelinkėčiau... – atsakė Agata tyliai kikendama.
– Nesuprantu, kam čia atsibeldei? – piktai burbtelėjo Jurga.
– Neiškenčiau – labai norėjau papasakoti jums, ką girdėjau...
– Ką? Pasakok pasakok! – ėmė skatinti Jurga, o pyktį balse išsyk pakeitė smalsumas.
– Ar jūsų... hm... kambariokė miega? – tylut tylutėliai sukuždėjo Ramunė.
– Nežinau... Ema? – kreipėsi Agata garsėliau.
Emanuelė puikiai girdėjo net tyliausiai ištartus žodžius, tačiau neatsiliepė. Pačią pagavo smalsumas – noras išgirsti, kokia naujiena buvo verta rizikos sutikti tą grėsmingąją Grizytę.
– Atrodo, miega... Jau seniai atsigulė, – sušnibždėjo Jurga, kurios balse ne pirmąsyk radosi ta jaudulio gaidelė, kai ji degdavo noru ką nors apkalbėti. Emanuelę aplankė netikėta piktdžiuga, tačiau ji iškart supyko ant savęs už tokį negerą jausmą.
– Tai va, prieš valandėlę buvau pas Kęstą, o Rokas kaip tik bandė iš Dovydo sužinoti, ką ta jūsų Ema pasakė direktorei ryte, kai važiavo ligoninėn... Nes pasirodo, kad tai Rokas ją nustūmė nuo laiptų ir ji susilaužė ranką! Įsivaizduojat? Ir jei ji prasitarė direktorei, o garantuoju, taip ir buvo, Rokas tikrai išlėks... O, žiūrėk, dar ir Kęstą kartu išmes... Tada tikrai išprotėsiu! – Ramunei pasakojant jos balsas vis garsėjo ir piktėjo, o Emanuelė be amo klausėsi toliau. Kambariokės ėmė aikčioti, išgirdusios naujieną, o po kiek laiko Agata pasidomėjo kaip tik tuo, ką labiausiai norėjosi sužinoti Emanuelei.
– O ką Rokas sužinojo iš Dovio?
– Tiksliai nežinau, nes jis privertė jį parašyti ant lapo, ką ta naujokė sakė direktorei, tačiau man neteko paskaityti... Nors iš Roko reakcijos supratau, kad Dovis teigia, jog direktorė nieko nežino, bet nemanau, kad verta juo tikėti...
– Kodėl? Man atrodo, jis labai patikimas... – netikėtai įsikišo Inesa tyliu balseliu.
– Galbūt, bet kai taip įsimylėjo tą jūsų Emą, tai ką gali žinoti, ko tikėtis...
Emanuelė, iš nuostabos sustingusi lovoje lyg mumija, pasijuto keistai. Tai, ką šnekėjo šitos tuščios mergaitės, dar niekada neatrodė taip įdomu. Pirmiausia, ji labai tikėjosi, kad žodis „privertė“ nereiškia nieko blogiau negu tušinuko įbrukimas į ranką. Antra, ją papiktino toks negražus Dovydo vardo trumpinys. Ir trečia, pasakymas, kad Dovydas ją įsimylėjęs, tiesiog atėmė žadą. Tai tebuvo kažkokios nepažįstamos Ramunės žodžiai, tačiau Emanuelė iškart ėmė svarstyti, ar tai galėtų būti tiesa ir kodėl tai mergaitei taip pasirodė, ypač šiandien, kai Emanuelė su Dovydu nuo pat grįžimo iš ligoninės nė nepažvelgė vienas į kitą. Ji jau seniai gailėjosi, kad taip kvailai su juo susipyko, o mintis, kad jis „ne toks protingas, kaip ji manė“ atrodė išvis juokinga. Tačiau jei jis taip tebemano apie ją? Emanuelė stipriai suabejojo Ramunės įžvalga.
– Manai, rimtai įsimylėjo? – abejodama paklausė Jurga.
– Šimtu procentų! Juk matei, kaip jis į ją žiūri… Be to, jis niekad su niekuo nebendraudavo, o su ja nuolat susirašinėja, net į ligoninę kartu prisišliejo važiuoti! – Ramunė šnekėjo įsijautusi ir, rodos, kiek pašaipiai. Emanuelei labai nepatiko jos tonas, tačiau kai kurie žodžiai glostė širdį.
– O ką Rokas apie ją sako? – pasidomėjo Agata.
– Sakė, kad jei prasitars direktorei ar kam kitam, Rokui bus nusispjaut, kokia ji patraukli – jai vis tiek blogai baigsis.
– Jis beprotis... – sušnibždėjo Inesa ir Emanuelė pajuto jai didelį prielankumą.
– Nevaryk, gerai? Pati kalta bus, jei pliurpė ko nereikia... – pareiškė Jurga.
– Na, nesvarbu, pasakysiu kai ką dar įdomiau, – staiga džiugiai tarė Ramunė. Merginos iškart sukluso. – Kęstas pakvietė mane į kiną penktadienio vakare!
Pasipylė lavina sveikinimų, kurie peržengė bet kokias garso ribas, tačiau mergaičių baimė kažkur išgaravo. Rodos, pasimatymas su Kęstu buvo daug vertesnis rizikos nei „ta naujokė Ema“.