Matote, kartais atsitinka visiškai ne taip, kaip planuojame ir numatome. O netikėtumų būna įvairių – malonių, liūdnų, o kartais netgi siaubingų. Viskas priklauso nuo autoriaus, jo požiūrio ir priemonių, kuriomis jis bando realizuoti savo įsitikinimus, troškimus, tiesą. Atsistojau ir vaizdžiai pradėjau marširuoti savo siaurame kambaryje. Klausytojai susimąstę žiūrėjo į priešais juos esančią sieną. Jei atvirai – jie visados susimąstę. Nepamenu, kada buvo kitaip. Netikėtai prieinu ir atsisėdu šalia jų. Kiekvienas iš klausytojų vis kitoks. Vieni susiraukę, kiti atlaidūs, tačiau visi iki vieno susimąstę.
Staiga suskamba telefonas. Ramiai atsistoju ir pakeliu ragelį:
         – Klausau?
Taupydamas jūsų ir savo laiką, dialogo tarp dviejų, be galo nuobodžių žmonių, nepublikuosiu. Galbūt tiesiog pasistengsiu pritempti jus prie konteksto, kad per daug neatsiliktumėte. Esmė yra ta, kad man paskambino senas ir tikrai labai geras, patikimas draugas. Jis – įtakingas profesorius, laisvalaikiu dėstantis aukštojoje mokykloje. Taigi, didžiausiai mano nuostabai, man paskambino profesorius ir paprašė manęs jam padėti su viena prezentacija, kurias aš išmaniau kaip savo nuosavus penkis pirštus. Sutikau. Kaip, galų gale, būčiau galėjęs atsisakyti? Kad nesikraipytumėte prieš ekraną ir suprastumėte mano padėtį, pateiksiu praktišką pavyzdį – įsivaizduokite, kad be galo mėgstate ledus su riešutais ir štai paskambina senas geras draugas ir pakviečia jus į geriausių ledų degustaciją. Įtariu, kad neatlaikytumėte tokio pasiūlymo. Neatlaikiau ir aš. O tai, kaip žinia, likimo ironija ir taip toliau, nes prezentacijos metu pamačiau savo gyvenimo moterį. Hm, ne, netinka. Tas „pamačiau“ pernelyg kasdieniškai skamba. Banalu, nuvalkiota. Paaugliška, galų gale. Aš... sugavau akimis ją. Žinoma, visą gyvenimą prabuvęs viengungiu ir tiek metų laikęsis nuostatos, kad niekam manęs nereikia, aš buvau šokiruotas. Susipažinau. Pašnekovė, taip pat ir mano dėmesio centras tūrėjo labai gražų vardą – Margarita. Nežinau kodėl, bet man jis skambėjo paslaptingai ir neaprėpiamai. Nesuvokiamai. Ne taip galingai kaip Nikė, bet efektas vis tiek ryškus.
Taigi jei trumpai – tai pradžia istorijos apie tai, kaip aš įsimylėjau, mylėjau, kentėjau ir taip toliau. Bet matote, mano gyvenime egzistuoja tokia tendencija, kad viską, kas gražu ir nuostabu žmonių pasauliuose, savajame aš viską išgyvenu paskutinis. Maža to – viskas įvyksta pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis. Nors pati pradžia rutuliojosi kaip pasaka – gerasis draugas profesorius pažinojo Margaritą, parūpino man jos telefoną ir truputį informacijos, kuri man padėtų lengviau susibendrauti. Ir tikrai padėjo – netrukus jau susitikinėjom, vaišinom vienas kitą komplimentais, retkarčiais leisdavom sau pasilepinti romantiškomis vakarienėmis prie žvakių šviesos... Palaukit, nežiūrėkit taip kritiškai! Puikiai žinau, kad skamba banaliai, bet kai išgyveni tai pats... Keista, žinoma, viskas atrodė man, gyvenimą praleidusiam prie dviejų lygių stalų. Vienas skaitymui, o kitas – rašymui. Jaučiausi pavargęs ir nualintas, bet visada kūrybingas. Taip kalbėdamas ir mąstydamas aš išmainiau mąstančiojo įvaizdį į visą grožį, kokį kadaise tūrėjau. Ką jau padarysi, tokie stereotipai – visi mąstantys yra negražūs, susiraukę, paniurę. O gal ne visi? Nežinau ir neskaičiuosiu, todėl pratęsiu savo pasakojimą.
Vėlgi – ilgametės pastangos tapti Vienu Iš Jų yra nuobodžios ir banalios, todėl atrinksiu ir suminėsiu tiesiog pagrindinius, sakykime, faktus. Aš suprantu, brangūs klausytojai, kad jūs gyvenate kur kas ilgiau už mane ir net įsivaizduoti negaliu, kaip atrodė pasaulis, kol manęs dar nebuvo. Tačiau kai tik supratau, kas vyksta – puoliau uoliai mokytis, kad tik būčiau priimtas į Jų gretas. Žmonių, kurių gyvena aukštai tarp debesų. Girdėjau, kad jūs gyvendavote ant žemės, tarp upių, jūrų ir gausybės miškų. Dabar tai, kaip gražus ir svajingas sapnas. Ne daugiau. O jūs, mieli klausytojai, matėte viską, gyvenote tuo, kvėpavote jūros gaiva, stebėjote saulėlydžius, apie kuriuos mums byloja vos keletas išlikusių spalvotų kino juostų. Mūsų virtualūs protų skaitytuvai nenuskaito tų senų juostų, todėl tenka vykti atgal į žemę ir ieškotis antikvarinių videogrotuvų, kaip jūs vadindavote. Taip pat puikiai suprantu, kad ir meilė mano nepaprastai dirbtinė, palyginus su tuo, kaip mylėjote jūs.
O aš buvau paprastas didžiulės ir nesuskaičiuojamą skaičių atramos taškų turinčios vyriausybės atomas. Dirbau, tarnavau ir todėl gyvenau. Bet vieną dieną įsimylėjau, pajaučiau akimirkai meilę ir viskas pasiekė kulminaciją. Sužinojau, kad artėja apokalipsė ir viskas pasibaigs. Ir žinote, nespėjau atsigauti, o jau atsirado kažkokie išminčiai, iš pažiūros kokių šimtą kartų protingesni už mane ir pasakė man, kad prisidėsiu prie pasaulio gelbėjimo operacijos, jei taip galima pavadinti. A, beje, ir davė man paprasčiausią rašalinį parkerį. Rašalas, rodos, nesibaigiantis. Taigi su juo galėjau pakeisti likimą. Ne tik savo, bet ir apskritai – visko. Tai tūrėjo būti svarbus ir atsakingas žingsnis, nes koreguoti ką nors galėjau tik vieną kartą. Nuskridau į žemę ir užrašiau ant pilko šaligatvio: „gyvybė“. Su tuo vienu žodžiu sugriuvo visos imperijos, visi statiniai ir bet kokios neapykantos sienos tarp žmonių. Ataugo miškai, atgijo vandenynai ir motina žemė. Žinoma, atspėjote – eilinį kartą pasielgiau banaliai, kaip ir kiti prieš mane. Bet ne visi. Vienas, prieš mane buvęs didvyris nuėjo į kino teatrą ir ant projektoriaus užrašė savo mylimiausios kino aktorės vardą bei pavardę. Ir žinot ką? Ji atgijo! Tiesiog nužengė iš sidabrinio ekrano... Taip, pavydėjau jam. Bet aš išgelbėjau žemę. Ir nieko tai nestebino. Tai beveik kasdieniška. O mano mieloji Margarita tiesiog kažkur dingo. Draugas profesorius, beje, taip pat. Kas liečia mano padarytas permainas... Nieko ypatingo. Imperijos, rėmusios dangų, suiro ir salvė meteoritų prasilenkė su mūsų mylima planeta. Bet čia manęs laukė didžiulis netikėtumas. Pasirodo, kad šaligatvis, ant kurio užrašiau paprasčiausią ir banaliausią žodį „Gyvybė“, tapo tiltu tarp mūsų ir mūsų sapnų. Vartai į mūsų vaizduotę, į pasaulius, kur gyvename ir svajojame taip, kaip kiekvienas tai suprantame.
Kvaila, tiesa? Jau subrendęs žmogus iš savo pasakojimų išmetęs drakonus ir juos pakeitęs tiltu tarp realybės ir svajonių ekspresyviai pasakoja savo be galo mylimiems klausytojams asmeninio gyvenimo istoriją. Ir tas žmogus – tai aš. Niekas daugiau taip ir nesužino apie likimo kaitaliojimus, išskyrus tuos, kurie tai bent kartą darė. Todėl ir žaidžiau dienų dienas su nieko nesuprantančiais žmonėmis, erzinau juos klausimais apie rajono gatves. Aš tai žinojau, kad jos stebuklingos. O jie – ne. Kvailai tikėjo, kad nieko nėra, net ugnimi alsuojančių kačiukų! Kokie naivuoliai, baisu. Ir štai, vieną dieną sutikau elegantišką senuką, nuvedusį mane į mano sukurtą, tiksliau atrastą pasaulį. Buvau teisėtas Kolumbas, atradęs svajonių Ameriką. Ten sutikau ir savo meilę, ir profesorių, kuris, beje, ir buvo žvejys. Skirtumas tik tas, kad net ir mirę, ar išnykę jie amžinai išliks mano atmintyje. Kokia ji bebūtų.
Atsikrenkščiu. Klausytojai sėdi klusniai. Klauso, matyt. Tai ir buvo beveik visa mano istorija. Likučius pasiliksiu juodai dienai. Apsisuku žvaliai ant vieno kulno ir pažvelgiu pro langą. Mieli skaitytojai, o ar žinote, kas tie klausytojai? Ne? Pliušiniai žaislai.