Ligoninės kvapas tvokstelėjo į nosį ir iš baimės Emanuelei sulinko kojos. Dovydas tvirtai sulaikė ją už sveikosios rankos. Jis atvažiavo drauge, nors direktorė iš pradžių griežtai prieštaravo, kad praleistų pamokas, kažkokiu paslaptingu būdu jis sugebėjo tą nuomonę pakeisti vos per keletą minučių, kol Emanuelė nuėjo į kambarį apsirengti striukės. Taigi jie trise susėdo į direktorės automobilį – seną raudoną Audi – ir beveik valandą važiavo į ligoninę. Emanuelė stebėjosi, kodėl direktorė pati ją veža, juk nederėtų palikti darbo vietos, tačiau tas stebėjimasis truko vos kelias sekundes, mat, nori nenori, visą sąmonę užvaldė skausmas ir tą valandą mašinoje ji tik mėgino rasti kuo mažiau skausmingą poziciją rankai.
Dovydas nebepaleido Emanuelės iki pat gydytojo kabineto, kur kartu įeiti galėjo tik direktorė. Gydytojas, nėmaž nesudomintas didžiule mėlyne, nusiuntė Emanuelę į rentgeno kabinetą.
Visa kita ji atsiminė lyg per blankią pilką miglą – kaip ilgai laukė šalia baltų durų, kaip pagaliau gavo dozę rentgeno spindulių ir galiausiai jos ranka buvo sugipsuota nuo pat nykščio iki žasto, nes paaiškėjo, kad stiprokai įskilo alkūnkaulis. Ir tik tada, kai kažkas susiprato duoti jai nuskausminamųjų, toji keista viską gaubianti migla prasisklaidė. Tuo metu Emanuelė jau sėdėjo direktorės Audi ant galinės sėdynės, šalia Dovydo, jausdama apsunkusią nuo gipso ranką.
– Na, ar jau prašviesėjo akyse? – paklausė direktorė, Emanuelė matė jos šypseną priekiniame veidrodėlyje.
– Atrodo.
– Tai gal dabar papasakosi, kur šitaip smarkiai susimušei?
Šypsena priekiniame veidrodėlyje dingo.
– Susitrenkiau į turėklą, – tyliai atsiliepė Emanuelė.
– Kokiu būdu? – direktorė neketino patikėti. Matyt, iš tolo užuodė meluojantį mokinį.
– Buvo tamsu... Neišlaikiau pusiausvyros.
– Keista, kiek žinau, esi šokėja, – nė trupučio netikėdama pasakė direktorė, žinoma, jau pasiskaičiusi Emanuelės bylą.
– Buvau, – tvirtai atsakė Emanuelė.
– Emanuele, nebijok sakyti man tiesos, – atsidususi rimtu tonu tarė moteris. Jos žvilgsnis priekiniame veidrodėlyje atrodė susirūpinęs. Emanuelė žvilgtelėjo į Dovydą, kuris, rodos, puikiai žinojo apie ką kalbama. Jis švelniai papurtė galvą ir ji iškart nusprendė nebesakyti direktorei nė žodžio. Nežinia iš kur radosi toks pasitikėjimas Dovydu – ji pati stebėjosi, nes paprastai nebūdavo linkusi pasitikėti gerai nepažįstamais žmonėmis.
Laimė, direktorė daugiau neklausinėjo ir vos išlipus iš automobilio nuvarė juodu į likusias pamokas, nors keturios jau buvo praleistos.
Dovydas ir Emanuelė nuėjo prie klasės, tačiau, tarsi susitarę, sustojo koridoriuje šalia palangės. Už klasės durų girdėjosi prislopintas įdomiojo istorijos mokytojo balsas. Emanuelė šiaip taip išsitraukė iš kuprinės sąsiuvinį kairiąja ranka ir tik ieškodama tušinuko suvokė, kad be reikalo tai daro – juk sugipsuota jos DEŠINIOJI ranka! Susikrimtusi žvilgtelėjo į Dovydą, kuris paėmė iš jos sąsiuvinį ir tušinuką ir liūdnai šyptelėjęs ėmė rašyti.
Emanuelė įsispoksojo į vidinį kiemelį už lango stiklo: parvirtęs suolelis, apaugęs kerpėmis tiek, kad galima palaikyti geltonai dažytu, vienišas berželis kampe, pažliugusi nuo sniego tirpsmo žemė. Keistai liūdnas vaizdas kažkodėl traukė – ji panoro užeiti į tą kiemelį, sužinoti, koks jausmas, kai esi lauke, o tuo pačiu ir tarp keturių sienų. Pusiau laisva. Ar taip gali būti?
Dovydas padavė sąsiuvinį – beveik pusė lapo buvo prirašyta į kiekvieną eilutę jo dailia rašysena.

Aš tavęs laukiau, tu atėjai, bet ne laiku... Jei turi nors menkiausią galimybę išeiti iš čia, taip ir padaryk, kuo greičiau, tuo geriau. Galbūt tau skamba kvailai, bet, jei gali, patikėk manimi.
Tas žmogus seniai nėra žmogus. Aš galėjau su juo gyventi, galėjau nekreipti dėmesio – kol atėjai tu. Dabar nebėra kaip anksčiau. Aš bijau net įsivaizduoti, ką jis gali padaryti tau. Aš niekad nesijaučiau taip beviltiškai, nežinau, kaip tave apsaugoti.
Tad jei turi bet kokią galimybę išeiti – padaryk taip. Prašau. LABAI PRAŠAU. Kol nevėlu...

Emanuelė neteko žado. Pirmieji žodžiai suglumino, paskutiniai – šokiravo. Suraukusi antakius darsyk perskaitė negalėdama patikėti.
Kokia nesąmonė! Negi visas pasaulis sukasi apie Roką? Gal ji per gerai galvojo apie Dovydą? Jo parašyti žodžiai atrodė lyg iš muilo operos – koks dramatizmas! Pasipiktinusi ji atėmė iš Dovydo tušinuką ir ėmė kraigalioti kairiąja ranka. Išėjo kažkas panašaus į pirmuosius bandymus rašyti savo vardą darželyje, tačiau įskaitoma:
Būk ramus, Dovydai. Jei dar kartą jis ką nors  padarys, aš iškart kreipsiuos į direktorę. Neperkalbėsi.
Dovydas labai nedrąsiai paėmė sąsiuvinį, kurį laiką žiūrėjo ne į popierių, bet į Emanuelę, apsimetančią labai susidomėjusia gipsu ant rankos.
Po akimirkos jis vėl atkišo jai sąsiuvinį.
Tu ne tokia protinga, kaip maniau.
Oho. Emanuelė dar kartą neteko žado. Supykusi vos įskaitomai atrašė:
Tu taip pat.
Ji žengė klasės link, girdėdama piktai plėšomą popierių.