Šiandien važiavau su autobusu. Besidairydama, ant bagažo lentynos (ar kas ten tokia) pastebėjau diržą, ar juostą, ar kažkokią gumelę. Na, iš pat pradžių ji man atrodė kaip tiesiog...juosta. Bet geriau įsižiūrėjus (arba tiksliau prisimerkus) vietoj juostos pamačiau katės uodegą. Keturkojė vizgino tą juostą - uodegą. Šiek tiek pakreipus savo žvilgsnį kitur, pamačiau, kad vienam maišelyje, kuris irgi buvo ant bagažo lentynos...buvo katė. Nes to maišelio susilamdymai tobulai atitiko gyvūno snukutį, o iš to maišo kaip tik ir lindo ta juosta... Bet juk kas autobuse laikytų katę? Taip, niekas. Tad visa mano katės teorija žlugo. Ech, blogai būti trumparege fantazuotoja.
Šiandien pastebėjau, kad žmonės kreipiasi į Dievą tik ištikti bėdos. Na, išskyrus uolius katalikus. Štai, kad ir važiuodama tuo pačiu autobusu ir stebėdama tą katę-maišelį, pražiopsojau, kai į autobusą įsliūkino kontrolė. Viena kontrolierė praėjo pro visus ir paskelbė:
-Ruoškite bilietus ir pažymėjimus.
Gerai. Aš turiu bilietą. Pirkau iš vairuotojo už 1.20 Lt. Bet...o šūdas. Aš neturėjau savo sulamdyto moksleivio pažymėjimo, kuris tuo metu kaip tik gulėjo ant pianino. Šūdas... Ech, ir būtent tada aš prisiminiau Dievą. Aš visada į Jį kreipiuosi, kai mane prispaudžia tikra bėda arba, kai atsitinka kas nors rimto. Pavyzdžiui, kai pagalvoju, kad palikau savo mylimą ir nuostabų telefoną maršrutiniam autobuse...Nors gal tai ir ne taip rimta... Na, bet esmė ta, kad mano mintyse skambėjo vieni žodžiai:
-O, Dieve, Dieve, Dieve, prašau padėk man...
Ech, aš visada taip sakau. Tik retai kada sakau "O Dieve, Dieve, Dieve, ačiū Tau...". Tai va. Pabandykite atspėti - Dievas man padėjo ar ne? Taip, Dievas yra geras ir man padeda... Kai atėjo mano eilė, kontrolierė priėjo prie manęs, o aš ramiu veidu (ar bent tikiuosi, kad jis toks buvo) padaviau bilietą, ji jį įplėšė ir neprašė jokio pažymėjimo. Tikriausiai matė, kad trylikametė mergaitė (na, aš juk ne moteris ir ne mergina) yra moksleivė. Arba tiesiog buvo geraširdė. Ech, aš myliu geraširdes ir supratingas kontrolieres... O gal aš myliu Dievą.
Kai pagalvoju geriau, aš tikrai tikiu į Dievą. Na, nesu uoli krikščionė ir tikrai neinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčia, kaip mano tėtis. Ir nesvarbu, kad šiais metai priimsiu Sutvirtinimo sakramentą ir  turėčiau lankyti bažnyčią. Ir dar katechezę, kurią iš tikrųjų ir lankau. Bet kažkur girdėjau ar skaičiau, kad šv.Mišiose reikia dalyvauti. O dalyvavimas reiškia, kad turi suprasti viską ir t.t. O aš bažnyčioj žiovauju ir visada tyrinėju kėdes. Tegu neįsižeidžia visi katalikai, bet Bažnyčia man gan nuobodi. Vis dėl to aš iš dalies esu katalikė - tikiu, kad vienokia ar kitokia prasme Dievas egzistuoja ir veikia mūsų gyvenime. Bet man nėra priimtinos kai kurios Bažnyčios nuostatos. Tegu vėl nesupyksta visi katalikai, bet Bažnyčia gan pasenusi. Jai reiktų atsinaujinti.
Ir dar pastebėjau, kad aš pasidariau kaip mano mama ir jos šeima. Ji visada sakydavo, kad nesvarbu ar žmogus eina į bažnyčią ar ne, svarbu, kad jis būtų geras, sąžiningas ir dar kažkoks. O mano tėčio šeima tai yra uolūs katalikai ir panašiai. Iš tikrųjų ir aš po Komunijos priėmimo buvau susižavėjusi Bažnyčia ir visa krikščionybe. Tik po to viskas atvėso. Galbūt dėl to, kad nemačiau tinkama pavyzdžio savo šeimoje - taip, mano tėtis eina į bažnyčią...tik ar jis elgiasi jau taip gerai? Ne, savo aplinkoje nematau tinkamo kataliko pavyzdžio.
Ir dar viena mano pastaba - planavau šiame tekste (abejoju ar čia tikrai kūrinys) aprašyti kaip aš pirkau sau anglų knygą. Juk toks ir buvo mano kelionės autobusu tikslas. Tik ech, įsivažiavau čia apie Dievą ir pradėjau spangti savo nesąmones...
Tai baigsiu aš apie Dievą. Ir pradėsiu kitas nesąmones. Tai va - kaip tik šiuo metu, kai rašau šiuos žodžius, klausausi Alinos Orlovos. O taip, aš pasinešiau ant jos. Vis klausausi "Paskutinio mamuto dainos", dar "Mėnulio" ir dar gal "Ramumos". Bet daina apie mamutą man patinka labiausiai. Ir tiesą pasakius aš užkrėčiau ir savo klasiokes - ar bent jau klasiokę. Ji irgi pradėjo klausytis Alinos Orlovos.
Bet gan keistas dalykas yra tas, kad Aliną aš jau seniai žinojau ir retkarčiais pasiklausydavau jos dainų, bet niekados man ji nepatiko taip. Nors aš greit užsidegu ant įvairių dalykų ir greit užgęstu... Tad nieko nuostabaus, jei vieną dieną mano namuose nustos skambėti dainos apie mamutus, mėnulio drakonus ir t.t. Bet ė...man atrodo aš žinau, kodėl vėl jos pradėjau klausytis. Laikraščiuose, žurnaluose ir portaluose atsirado informacijos, kad Alina Orlova išleis savo albumą užsienyje su kažkokia žymia prancūzų įmone. Ach, kaip norėčiau, kad jai pasisektų ir Lietuva pagaliau turėtų tikrai žymų meno atstovą pasaulyje. Nes dabar neturi. Yra tik labai daug žadanti (tikiuosi) Alina Orlova...
"Aš paskutinis mamutas/ Šioj įšalo žemėj/ Mano iltys per trumpos/ O akys per senos"...Šitą vietą aš labai mėgstu. Bet labiau mėgstu šią: "Aš pamiršau, kaip kalbėti/ Mamutų maldas,/ Ir nėra nieko, kas galėtų/ Man priminti jas"... Ech, myliu Aliną Orlovą.
Bet vienas "lievas" dalykas jos dainose - aš negaliu dainuoti kartu, nes mano balsas gan kvailas ir nėra toks kietas ir įmantrus kaip Alinos. O jei bandau - nustoju, nes mano mažytė muzikinė ausis arba klausa pradeda girdėti mano nusidainavimus. Ir dar blogai, kad jos dainos tokios trumpos. Per trumpos. Trunka gal tik 1-2 minutes. Nors...šedevrai negali trukti ilgai, tiesa?...
O...radau dar vieną blogą dalyką - aš iki šiol neturiu jos albumo...Velnias. O būtų taip linksma skaityti savo nuobodžias knygas ir klausytis nenuobodžios dainininkės...Be to, mano muzikos centrui reikėtų darbo, nes dabar jis gal jau metus nebuvo įjungtas ir klausytas. Shame.
Tad gal jau ir baigsiu. Tikiuosi Jums neįgrisau ir nenusibodau. O jei įgrisau - ech, aš daug kam įgristu...

Ačiū.