Snaigės viena po kitos krito ant jo raudono veido, kuriame emocijos viena po kitos plūdo, tačiau jų niekas negaudė, jis buvo pasimetęs.
Viskas prasidėjo visai neseniai, jei tiksliau tada, kai ryte atsikėlęs Simonas pribėgo prie vyriškio, geriančio ką tik padarytą gilių kavą ir su milžiniška šypsena veide ištarė:
- Tai pirmosios mūsų Kalėdos kartu.
Jau tada vyrą slėgė keistas jausmas, kuris jo nepaleido visą dieną, o dar labiau sustiprėjo ir pradėjo it žvėris trankytis krūtinėje, pasiekus pono Liutauro vartus.
Visą kelią vaikas, laikė tėvo ranką šalia savosios ir nuolatos kartojo, kaip laukia šių Kalėdų, rodos niekas, nei didžiulės pusnys, nei stingdantis šaltis, nei nuovargis jo nekankino. Jis pirmą kart bus tikroje šeimoje.
Keliaudami pas poną Liutaurą jie kalbėjosi apie viską, maistą, saulę, orus, bažnyčią, Simonas, net užsiminė, apie patinkančią mergaitę.
Kai galiausiai jie pasiekė Liutauro namus, vyro kurį visi vadino Rupertu, nes tikrieji dokumentai bylojantys apie šio žmogaus vardą buvo pasimesti, širdis taip stipriai daužėsi į krutinę, kad rodos staiga iššoks, ir didžiulė kraujo dėmė pasipils po baltutėlį sniegą.
Prireikė tik vieno sakinio, kad Simono veidas prarastų bet kokias emocijas, jis staiga, sučiaupė lūpas, akys sustingo ir jis tapo nepasiekiama statula.
\"Dėja, Rupertai, dirbsi per Kalėdas\"
Štai ką te sugebėjo pasakyti, jis kaip ir visada per Kalėdas dirbs, Liutauro tvarte. Nieko naujo, ta pati tuštuma Ruperto širdyje kurią jis pajus, kai Kalėdas praleis apsuptas nieko.
Grįžtant namo, Rupertas stengėsi juokauti, tačiau pokštai it akmenukai į betoninę sieną, atsitrenkdavo į Simono lūpas ir nesulaukę jokio atsako, nei šypsnio, atšokdavo ir pradingdavo sniege.
Tik tas keistas bemindomo sniego garsas, Simonas net neskleidė tos vaikiškos šilumos, kurią savyje nori ar nenori turi kiekvienas vaikas, jo veidas buvo toks abejingas ir neprognozuojamas, kad Rupertas net negalėjo pakelti akių pažvelgti dar kartą į tą patį Simoną, kuris dar prieš valandą buvo jo numylėtasis sūnus.
- Gal taip ir geriau? Juk aš tik suvalgysiu skaniausią mamos iškeptą duoną. - Abejingai nusijuokė Rupertas.
Jokio atsako.
Simono akys žvelgė tiesiai, nenukreipdamos žvilgsnio nuo vieno taško, kurio matyt net nebuvo.
Staiga vyras ištraukė iš storo palto kišenės sušalusią didelę ranką ir atkiša ją sūnui, jis nebematė kitų būdų susisiekti su savo vaiku.
Tačiau Simonas tik atsisuko, su akimis it peiliais perrėžė jo ranką ir su panieka vėl grįžo žvelgti į neesamą objektą,
- Tai tik vienos Kalėdos, pabūsi su mama, pažadu, juk jei dabar dirbsiu pavyks tau nupirkti taip norimą fotoaparatą.
Daugybė tuščių frazių lakstė Rupertui iš burnos, o emocijos nuvilnyjusios Simono veidu taip ir negrįžo.
Pasiekęs namus Simonas įžengė vidun, nieko netaręs užlipo antran aukštan į savo kambarį, ir visą vakarą nepasirodė.
Kūčių rytą Rupertas pasibeldė į vaiko kambario duris, o nesulaukęs atsako, lėtai jas stumtelėjo.
Viduryje kambario kabojo negyva statula, stipri virvė apsikabinus jo kaklą nepaleido jo.
Simonas šventė Kalėdas vienas.
Kaip ir visada.