1

Kai trečiąsyk tyla apkrito
Atklydęs vakaras visus kampus,
Aš panorėjau ligi ryto
Apeiti pamirštus takus.

Ir sunkiai vėrėsi pasaulis -
Girgždėjo durys užmaršties.
Apstu aplinkui melo ir apgaulės,
Bet krislas plazdančios vilties

Kaskart dienas atakon šaukė
Su sielos munduru senu.
O vakare teisėjai laukė
Manų kalčių ir nekaltumo dėmenų.

Bet vis dažniau svarstyklės linko
Į juodo ešafoto pusę.
Suėję metai aštrų kirvį rinko,
Kad naują auką pakartotų.

Teisėjų mantijų skvernai
Man rytmetinę saulę dengė,
Bet kilo siela vargana
Ir mano kūne tolin žengė.

2

Ir vėl žmonių rate sustojęs,
Tikėjau - bus dar šventė -
Aš ne mokyt jų atėjau,
Aš atėjau tarp jų gyventi.

Gyvent - pasaulio žalią šviesą, -
Matyt, žvaigždė išbūrė vieną kartą.
O rankos tiesėsi į tiesą,
Pajutę sunkią pažinimo vertę.

Bet augo metų sudaiginti
Dvejonių, kryžkelių daigai.
Mažėjo jėgos dangų ginti,
Užguitą debesynų per ilgai.

O vakaro tyla lyg smilkalai
Užmigdė kūna, kai dvasia klajojo.
Tai va, žmogau, ir nutilai,
Pusiaukelėj kažkur sustojai...

3

Pats išgalvojai vaizdinius ir mintį,
Patsai sukūrei dykumas ir oazes.
Norėjai būtį dar gražiau dabinti,
Pamindamas tiesas didžias.

Bet tas nelemtas suum cuique
Mus antspaudavo amžinai.
Dejuoki, skųskis tu ar pyki -
Kam neskirti - neaugs sparnai.

Bet reikia, reikia sveikint dieną
Nors ir pritilusiu balsu,
Nustumti netikrumo sieną,
Kai saulė kyla virš visų.

4

Kas kartą, kai siaurėja ratas,
Nematoma ranka sugriebia gerklę.
Keista vizija naktyje matos -
Įtūžus žemė bando nužudyti arklą.

Seniai pavargo žemė po mumis
Nuo netikrumo, pažadų ir ginklų.
Jos tylią raudą naktimis
Vėl girdime kaip seną minklę.

Vaikai spnuoja aukštą liepos dangų
Toli nuo tolstančių tėvų,
O rytas lyg žaltys rangos
Ir leidžiasi ant mūs galvų.

Bus tęsinys