Kodėl tavęs nė karto tokio nemačiau?
Kariūnas, išdidus... ir kardas prie šalies -
Pati jaunystė! Žvelgi, stebiesi ir gėries.
Tikrai gražus. Ir darosi širdy šilčiau

Ką besakyt, be trupučio greit šimtas metų bus.
Juoda spalva dėmėm išbluko,
Kaip ir kiekvieno seno atviruko.
Tik čia kitaip. Taip jaudinančiai panašus.

Ulonas, Lietuvos laikų, gal dvidešimties metų.
Aš po kitų dviejų dešimtmečių gimiau,
Kai Lietuvos laisvos nebuvo jau,
Keliuose vaikščiojo stribai su rusų automatais.

Vėliau darbai ir nerimo pilni laikai
Rankas ir veidą raukšlėmis vagojo.
- Vaikai užaugs ir bus gerai, galvojai,
Tik viskas klostėsi kitaip, visai kitaip.

Nebuvo laiko savai jaunystei prisiminti, apie ją kalbėti.
Kaskart apie vaikų kelius, jų ateitį, likimą,
Kuris kas metai savo duoklę ima,
Kol vieną rytą susirenka kaimynai į beržyną palydėti.

Anūkai stebisi – čia tu esi, sakyk, seneli?
- Oi ne, tai mano tėtis, labai seni laikai,
Apie kuriuos dabar tiktai istorijoj skaitai,
Kai ant žirgų kardais senoliai gynė šalį.

Beveik per amžių bėgę žvilgsniai susitinka popieriaus lape.
Įrėžtus aidus nerimo laikų išgirst bandau,
Kiek daug vilties, jėgos jame dabar matau.
Paklausčiau dar daugiau. Tik kaip prakalbint nuotraukoj tave?